55 -us kunigystės metus pasitikęs Stanislovas Stankevičius: neturiu kada skaityti vaistų apyrašus apie šalutinius poveikius (foto)

 55 -us kunigystės metus pasitikęs Stanislovas Stankevičius: neturiu kada skaityti vaistų apyrašus apie šalutinius poveikius (foto)

Balandžio mėn. 15 d. Į Alytaus rajono
Švč.Trejybės bažnyčią sugužėjo nemenkas būrys žmonių, kad su 55-uoju kunigystės
jubiliejumi pasveikintų kleboną monsinjorą Stanislovą Stankevičių. Ta proga ir
pakalbinome šį garbų kleboną, Alytaus rajono garbės pilietį.

Ar
pajautėte kaip prabėgo tie 55 kunigavimo metai?

Visai ne… Nebuvo kada. Gal tik pirmieji
penkeri metai ėjo lėčiau ir pastebimiau, vėliau visi likusieji pralėkė taip
greitai, kaip besiskutant ryte barzdą, akimirksniu. Tarytum sapne. Ir šiandien
iš mūsų 18 kurso kunigų, tik penkiese esame gyvi, ir tik aš vienas dar vis einu
klebono pareigas. Likusieji keturi kunigavo miestuose, tai gal per greitai
išsikvėpė?

Kas Jus
paskatino prisijunti prie šaulių sąjungos veiklos?

Nuo mažens mačiau kariškius ir įvairias
kariuomenes, net ir pats joje tarnavau. Nors ir labai sunku buvo, tačiau
supratau, kad kiekvienam jaunuoliui reikia ten papulti ir suprasti
nepritekliaus skonį, patirtų sunkumų svorį.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dažnai
filmuodavau mūsų kariškių eisenas, kitas jų iškilmes, todėl apie 1995-96 metus
pats įsitraukiau į šaulių gretas ir esu jose iki šiol. Visada žmogui reikia
būti pasitempusiam ir drąsiai žengti per gyvenimą. Todėl net ir bet kuriam
kunigui, prieš priimant šiuos nepaprastus įsipareigojimus, nekenktų patarnauti
ir susipažinti su tvarkos ir disciplinos pagrindais
! Kitaip  jaustų ir užjaustų į nelaimę
patekusį žmogų. Pažiūrėkite kaip atrodo mūsų daugelis vyskupų, jiems kariuomenė
tikrai pridėjo savų pliusų.

Koks
jūsų ilgaamžiškumo ir entuziazmo receptas?

Reikia kuo mažiau skųstis bloga sveikata, blogu
oru ir blogais žmonėmis. Niekas nuo to juk nepasikeis. Man taip pat, kaip ir
visiems, kažką skauda. Ir medikai kartais ką operuoja. Bet jei kitą rytą atrodau
nekaip, jaučiuosi bjauriai ar nepagydomai, tai žiūrėk, vos suskambus telefonui,
įjungiu užmaršumo aureolę ir tuoj pat skubu į darbus: interesantams pažymas rašau,
bažnyčią apžiūriu, deja, ir laidotuvėse dažnai tenka pabuvoti…

Kitą kartą laidoju žmogų, o prie duobės girdžiu
kalbant: „Dar galėjo pagyventi, bet va senyvas, nieko nepadarysi, gal taip
reikia, juk keičia mus jaunesni“… Tada net pagalvoju, o aš juk tai už numirėlį
dar vyresnis, reiškia ir man jau laikas?

Bet kol einu, kitą kartą lekiu, neužsisėdžiu
tai ir viskas gerai.

Kiekvieną
pavasarį Alovės ir Ryliškių parapijų tikintieji su nerimu sutinka Jūsų
kunigystės gimtadienį, kad tik vyskupija vietoj jūsų neatkeltų kito dvasininko,
o Jums netektų vykti kur nors prie kito klebono altarista….






















Kam aš kur reikalingas, kai aš čia daugiau nei
40 metų Alovėje su žmonėmis poterius kalbu… Kai viskas ramu ir visiems gerai,
tai esu tolygiai, kaip toje patarlėje „Nei velniui lazda, nei Dievui kačerga…“
Todėl čia būsiu kiek galėsiu ir būsiu naudingas. Nes tik dirbant ir bėgant,
užmirštu ką skauda ir kas negerai, ir tada nebėra laiko kada skaityti vaistų apyrašų apie galimus šalutinius poveikius… (juokiasi).

Linkime sėkmės!

Gaivos Veniukevičienės nuotraukos

Danielius Jakubavičius




Naujienos iš interneto

Rašyti komentarą

Daugiau straipsnių