Balandžio mėn. 15 d. Į Alytaus rajono Švč.Trejybės bažnyčią sugužėjo nemenkas būrys žmonių, kad su 55-uoju kunigystės jubiliejumi pasveikintų kleboną monsinjorą Stanislovą Stankevičių. Ta proga ir pakalbinome šį garbų kleboną, Alytaus rajono garbės pilietį.

Ar pajautėte kaip prabėgo tie 55 kunigavimo metai?

Visai ne... Nebuvo kada. Gal tik pirmieji penkeri metai ėjo lėčiau ir pastebimiau, vėliau visi likusieji pralėkė taip greitai, kaip besiskutant ryte barzdą, akimirksniu. Tarytum sapne. Ir šiandien iš mūsų 18 kurso kunigų, tik penkiese esame gyvi, ir tik aš vienas dar vis einu klebono pareigas. Likusieji keturi kunigavo miestuose, tai gal per greitai išsikvėpė?

Kas Jus paskatino prisijunti prie šaulių sąjungos veiklos?

Nuo mažens mačiau kariškius ir įvairias kariuomenes, net ir pats joje tarnavau. Nors ir labai sunku buvo, tačiau supratau, kad kiekvienam jaunuoliui reikia ten papulti ir suprasti nepritekliaus skonį, patirtų sunkumų svorį.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dažnai filmuodavau mūsų kariškių eisenas, kitas jų iškilmes, todėl apie 1995-96 metus pats įsitraukiau į šaulių gretas ir esu jose iki šiol. Visada žmogui reikia būti pasitempusiam ir drąsiai žengti per gyvenimą. Todėl net ir bet kuriam kunigui, prieš priimant šiuos nepaprastus įsipareigojimus, nekenktų patarnauti ir susipažinti su tvarkos ir disciplinos pagrindais! Kitaip  jaustų ir užjaustų į nelaimę patekusį žmogų. Pažiūrėkite kaip atrodo mūsų daugelis vyskupų, jiems kariuomenė tikrai pridėjo savų pliusų.

Koks jūsų ilgaamžiškumo ir entuziazmo receptas?

Reikia kuo mažiau skųstis bloga sveikata, blogu oru ir blogais žmonėmis. Niekas nuo to juk nepasikeis. Man taip pat, kaip ir visiems, kažką skauda. Ir medikai kartais ką operuoja. Bet jei kitą rytą atrodau nekaip, jaučiuosi bjauriai ar nepagydomai, tai žiūrėk, vos suskambus telefonui, įjungiu užmaršumo aureolę ir tuoj pat skubu į darbus: interesantams pažymas rašau, bažnyčią apžiūriu, deja, ir laidotuvėse dažnai tenka pabuvoti...

Kitą kartą laidoju žmogų, o prie duobės girdžiu kalbant: „Dar galėjo pagyventi, bet va senyvas, nieko nepadarysi, gal taip reikia, juk keičia mus jaunesni“... Tada net pagalvoju, o aš juk tai už numirėlį dar vyresnis, reiškia ir man jau laikas?

Bet kol einu, kitą kartą lekiu, neužsisėdžiu tai ir viskas gerai.

Kiekvieną pavasarį Alovės ir Ryliškių parapijų tikintieji su nerimu sutinka Jūsų kunigystės gimtadienį, kad tik vyskupija vietoj jūsų neatkeltų kito dvasininko, o Jums netektų vykti kur nors prie kito klebono altarista....

Kam aš kur reikalingas, kai aš čia daugiau nei 40 metų Alovėje su žmonėmis poterius kalbu... Kai viskas ramu ir visiems gerai, tai esu tolygiai, kaip toje patarlėje „Nei velniui lazda, nei Dievui kačerga...“ Todėl čia būsiu kiek galėsiu ir būsiu naudingas. Nes tik dirbant ir bėgant, užmirštu ką skauda ir kas negerai, ir tada nebėra laiko kada skaityti vaistų apyrašų apie galimus šalutinius poveikius... (juokiasi).

Linkime sėkmės!

Gaivos Veniukevičienės nuotraukos

Danielius Jakubavičius