856 Orchidėjų Žymanto Morkvėno ūkis Musteikos kaime

Musteikos
kaimas nepraranda Tado Ivanausko paliktos romantikos. Šiame kaime dvasinę
atgaivą ir ramybę randa nuo civilizacijos triukšmo pavargę žmonės, o
gamtosaugos ekspertui Žymantui Morkvėnui, turinčiam sodybą Musteikoje, šis
kaimas – kūrybos ir atradimų laukas…

Danutė
VALENTUKEVIČIENĖ

Vos tik pamatęs
šalia savo sodybos krūmais apaugusią kaimo pievą, Ž. Morkvėnas pradėjo galvoti,
kaip ją sutvarkyti, kad atkurtų peizažą: anksčiau pievoje nebuvo nei nendrių,
nei krūmų, iš tolo matydavosi stirnaitės. Kaimo upeliu, kuriame buvo daug žuvų
ir vėžių, luotais atplaukdavo žvejai. Kelerius metus gamtosaugininkas kalbėjosi
su kaimynais apie pievą ir, tik gavęs kaimo pritarimą, išsinuomojo žemės sklypą
ir iškirto krūmus. Pokyčius greičiausiai pastebėjo paukščiai – padaugėjo
pempių, švygždų, perkūno oželių. Pievoje akį džiugino retieji augalai, įrašyti
į Lietuvos raudonąją knygą – orchidėjos, arba gegužraibės. Ž. Morkvėnas kartu
su botanike dr. Onute Grigaite suskaičiavo net 856 augalus – raudonąsias (lot.
Dactylorhiza incarnata) ir aukštąsias (lot. Dactylorhiza fuchsii) gegužraibes.

Ž. Morkvėno
teigimu, orchidėjos – įdomi, evoliuciškai pati jauniausia, bet toliausiai
nuėjusi augalų rūšis. Augalai išsėja šimtus tūkstančių sėklų, bet joms sudygti
reikalingos specifinės sąlygos: karbonatinės dirvos ir specifinės rūšies
grybas, su kuriuo sėkla suformuotų mikorizę, t. y. abipusiai naudingą augalų
šaknų simbiozę su grybais, kai augalai iš grybų gauna tirpių azoto junginių ir
fiziologiškai aktyvių medžiagų, o grybai iš augalų – angliavandenių ir
vitaminų. Gėlės gali daryti pauzes ir kelerius metus, kol nesurado grybo,
nedygti. Orchidėjos dauginasi svogūnėliais, kuriuos mėgsta šernai. Dzūkijoje
auga ne viena šių augalų rūšis. Kapiniškiuose rasta mažųjų orchidėjų (lot.
Orchis morio) augimviečių.

Visiškai atkurti
buvusio kraštovaizdžio Ž. Morkvėnui nepavyko. Upelyje šeimininkaujantys
bebrai pakelia vandens lygį. Sunku šienauti, o ir orchidėjoms per šlapia. „Man,
kaip gamtininkui, nebuvo lengva pasirinkti – orchidėjos ar bebrai. Maniau ir
vamzdį įstatyt, ir gražiuoju išprašyt. Kaimynas Jonas Balevičius parodė, kaip
su šakėmis ardyti bebravietes,“ – pasakojo gamtosaugininkas. Pieva šienaujama
vėliau nei įprasta. Šienas nelabai kam tinkamas, dalį jo pasiima draugai,
užsiimantys gamtine žemdirbyste, kita dalis kraunama į krūvą, kuri kitąmet bus
apsodinta moliūgais. Be to, pievoje daug vaistažolių: valerijonų,
vingiorykščių. O ir malkų iš pievos užteks dešimčiai metų.

Didžiausi
Ž. Morkvėno pagalbininkai – pievoje besiganantys trys jaučiai. Iš miesto
kilusiam gamtosaugininkui gyvulių auginimas – svarbi patirtis. Jo nuomone, kaime
turi būti gyvulių, nes santykis su gyvuliu yra kitoks. Ir kaimas su gyvuliu yra
kitoks.

Ž. Morkvėnas teigia,
kad 856 orchidėjų ūkis – tai praktikos laukas. Vadovaudamas VŠĮ Baltijos
aplinkos forumui Lietuvoje, jis gali remtis ne tik teorine medžiaga, bet ir
įgyta praktika. „Mes dažnai leidžiame leidinius. Svarstome apie ganymą ir
ganymo poveikį gamtosaugai. Aš stebiu, kaip nuo ganymo keičiasi augalija, ką
ėda jaučiai, ko neėda. Yra daug niuansų, kuriuos gali patirti tik praktiškai. Ir
tai man padeda kalbėtis su ūkininkais Nemuno deltoje ar Ignalinoje. Kalbėtis ne
iš vadovėlio, bet iš praktikos. Knyginiai gamtininkai kai kuriuos dalykus labai
neteisingai interpretuoja žiūrėdami tik iš vienos varpinės. Buvimas ūkininku
leidžia pamatyti kitus dalykus,“ – pasakojo gamtos apsaugos ekspertas.

Gamtosaugininką
labai jaudina tai, kad kaimai nyksta, nes juose nėra darbo. Dzūkas, pasak
Ž. Morkvėno, yra toks žmogus, kuris ieškos priežasčių, dėl ko kas nors
nepavys ir ko nedaryt. Tik kaimyno praktika gali pakeisti požiūrį. „Pernai
atsivežiau du jaučius. Buvau sutiktas su nuostaba: ką čia jaučiai ės, jie
nuskęs pelkėj arba juos sudraskys vilkai arba lūšys. Bet pamatė, kad gyvuliai
suvalgyti. Kaimo žmonės pradėjo kitaip žiūrėt. Šiemet atsirado trys jaučiai.
<...> Jautį pats išdoroju, suvakuumuoju ir subrandinu, “ – savo patirtimi
dalijosi pradedantis ūkininkas.

Gamtosaugininkas
norėtų, kad kaimuose kurtųsi bendruomeniniai ūkiai, kurių dalininkais būtų vietos
gyventojai. Žmonės galėtų matyti, kad tai yra susiję su jų kraštu. Į tokį ūkį
galima būtų atvesti vaikus ir parodyti, kaip viskas vyksta – turėti santykį su
gyvūnu. Tai būtų puiki galimybė kaimo ekosistemoje rasti vietą „užeiviams“,
atėjusiems iš miesto, nes jie gali būti ta prielaida, dėl ko kaimas išgyvena.
Ūkis galėtų išlaikyti 10–15 jaučių bandą. Atsirastų reali darbo vieta – ne
važinėti į Druskininkus ar Varėną, o dirbti kaime. O jei būtų pastatyta
sertifikuota skerdykla, kurią vietos ūkininkai galėtų išsinuomoti, paskersti
gyvulį, subrandinti mėsą ir ją realizuoti, ūkininkai iš skerdienos gautų
didesnę pridėtinę vertę. Tai galbūt paskatintų gyvulininkystę šiame regione,
nes jos čia nėra.

Ž. Morkvėnas
teigia, kad reikia keisti kaimo įvaizdį. Kaimas senėja, bet tai ne problema.
Klausimas: kaip įvyksta kaimo transformacija, kokią poziciją užima ateinanti
karta? Laikantis dabartinių tendencijų ir nieko nedarant, kaimas taps
rekreacine vieta, t. y. poilsiu savaitgaliais, arba muziejumi. Kad tai
neįvyktų, darbo vietų kūrimas gali išsukti iš kaimo mirties.