kluonas su šiaudais. Nuo jo įsiplieskė ir gretimai buvusi žydų bendruomenės maldos mediniai namai vadinami “Škala”. Kaip tyčia netrukus kilusi stipri vėtra kaip mat pradėjo mėtyti, vėtyti žydų šventas knygas ant kitų šalimais esančių namų skiedrinių stogų. Ugnis kaip mat išplito mieste. Tąkart, pagal vėjo kryptį, šis gaisras sunaikino centrinės Vytauto gatvės abiejų pusių visas sodybas ir teliko sveiki tik miesto pakraščiai. Buvo kalbama, kad minėtos knygos pavėjui lėkė toli, toli Butrimonių link… Taip pat vienas žydelis Mošelis, turėjęs alinę Turgaus aikštėje maždaug dabartinio”Suvingio” prekybos ir paslaugų centro vietoje, gelbėjo alkoholinius gėrimus juos nešdamas dėžėmis į ežerą ir slėpdamas nendrėse. Žinoma kažkas tuo pasinaudojo ir dalį vyrams mėgstamų gėralų likvidavo. Tačiau alinė stebuklingai per plauką liko sveika… Po šio gaisro, tuometinė Lietuvos vyriausybė skyrė nemažai pinigų sudegusiems namams atstatyti ir patarė šįkart stogus dengti ne šiaudais ar skiedromis kaip anksčiau, o skarda. Na, o žydai labai greitai atstatė sudegusią “Škalą”, šįsyk mūrinę jau, deja šiandien nenaudojamą ir virtusią baisiu rūmu - vaiduokliu. Dauguose dauguma gyventojų buvo žydai. Tik kelios pavardės dominavo tarpu jų, kaip Fiodorovai, Juoniai, Degėsiai ir dar viena kita. Nuo seniausių neatmenamų laikų žydų kapinės buvo Daugų Didžiulio ežero pusiasalyje. Pasakojama, kad kadaise ežero lygis buvo aukštesnis nei dabar ir kapines juosė vanduo, todėl karstus tekdavo nešti per akmeninę brastą. Paprastai jų kapai būdavo pažymimi kokiu nors uždėtu akmenėliu ir tik rabinams buvo padirbti paminklai. Atėjus Antrajam Pasauliniui karui bene visi Daugų krašte gyvenę žydai buvo sušaudyti ir palaidoti Alytaus Vidzgirio miške. Sovietmečiu žydų kapai (daugiškių vadinami “Žydkapėmis”) buvo apleisti ir neprižiūrimi. Negana to iš paminklų, ten pat nuokalnėje, buvo padaryti laiptai ir tik atėjus vėl liberaliems laikams tie patys akmenys vėl buvo sustatyti atgal maždaug į savo vietas. Šiandien Žydkapės yra labai mėgstamos pačių daugiškių: nes čia paežerėje galima ir pasportuoti (jas apibėgant ratu), ar paprasčiausiai ramiai pasivaikščioti, pasigrožėti gamta. Alfonsas Sakalauskas taip pat papasakojo vieną labai įdomų praeities atsitikimą, vos ne virtusį legenda. Vienas jaunas pasiturintis žydas labai originaliu būdu panoru išsirinkti sau tinkamą žmoną. Žiemą diduma Daugų žydų bendruomenės buvo pakviesta į Merkinės pobūvį. Vyrukas nusamdęs vadeliotoją su rogėmis įsisodino dvi savo simpatijas ir nukūrė per pusnis, bet prieš tai ekipažo vairuotojui į ausį buvo pašnabždėjęs, kad pakeliui bent tris kartus roges apverstų. Besivartant posūkiuose viena iš merginų buvo pasiruošusi vadeliotoją prikulti, o kita gi juokavo ir džiaugėsi puriu sniegu. Po vakarėlio toji pati kompanija vėl grįžo tuo pačiu keliu su dar dažnesniais apvirtimais… Nesunku įsivaizduoti skirtingas jaunų žmonių reakcijas. Netrukus po šio pasivažinėjimo jaunas žydukas vedė linksmą, širdžiai palankesnę jauną panelę ir laimingai gyveno. Prieš 1940 metus jie abu išvyko į JAV geresnio gyvenimo ieškoti ir tokiu būdu išliko gyvi…. O pabaigai keletas nuotraukėlių apie Daugų Žydkapes.