Birutė Vyšniauskaitė /15min.lt/

„Nors buvo kilęs iš Šiaulių, gyveno Vilniuje, tačiau save laikė Babriškių parapijiečiu. Labai mylėjo ir buvo prisirišęs prie mūsų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios, o šalia jos esančioje koplytėlėje su Loreta ir sidabrines vestuves šventė“, – prisiminimais su LRT.lt dalijosi Babriškių bažnyčios klebonas Pranciškus Čivilis, daugiau nei dešimtmetį bendravęs su šeštadienį Anapilin iškeliavusiu operos grandu Virgilijumi Noreika ir jo žmona Loreta Bartusevičiūtė-Noreikiene.

P.Čivilis, likus vos dienai iki mirties, aplankė V.Noreiką namuose Vilniuje ir jo paties prašymu suteikė ligonių patepimo sakramentą. Aplankydavo maestro kunigas ir anksčiau. Nors V.Noreika ne vienerius metus kovojo su sunkia liga, pasak P.Čivilio, iki paskutinės dienos žinomas operos dainininkas tikėjosi pasveiksiąs ir net planavo, kaip jau buvo įprasta daugelį metų, Babriškių bažnyčioje dainuoti ir per šių metų Sekmines. „Babriškės Virgilijui buvo širdies parapija. Jis su Loreta atvažiuodavo ir Kalėdų pirmąją dieną, ir per Velykų Didžiojo tridienio apeigas. Jeigu sutrukdydavo koncertai, atvažiuodavo prieš šventes. O jau Sekminių beveik niekada nepraleisdavo. Labai mėgdavo prie bažnyčios pabendrauti su žmonėmis. Dažnai man prisipažindavo, kad pasiilgsta tų baltų moterų skarelių“, – šviesius prisiminimus sklaidė kunigas.

Kai su žmona 2007 m. ruošėsi sidabrinėms vestuvėms, net neabejodamas V.Noreika pasirinko Babriškių bažnyčią. Prieš tai prisaikdino P.Čivilį absoliučiai niekam apie jų asmeninę šventę neprasitarti. „Tylėjau. Šventas reikalas. Jeigu kunigas netylės, tai kuo daugiau pasitikėti? Bet po kokio mėnesio Virgilijus pats kažkam prasitarė, mačiau net straipsnį laikraštyje“, – šyptelėjo P.Čivilis. Klebonui dar sunku patikėti, kad šiemet per Sekmines jis jau nebepamatys V.Noreikos, neišgirs jo dainų, nepabendraus per jau tradicija tapusias vaišes pavėsinėje, šalia bažnyčios. Šventėms Babriškėse maestro turėjo net specialų repertuarą. Kurį laiką kartu su V.Noreika per bažnytines šventes dainuodavo taip pat šviesios atminties vargonininkas Antanas Laugalis, kurio parapija neteko praėjusių metų spalį.

„Tikėjimas, kaip ir įkvėpimas, – kaip ugnelė. Plevens, šildys, kol bus pakurstoma. Manau, kad Virgilijus buvo giliai tikintis žmogus. Jis labai pagarbiai elgėsi Bažnyčios atžvilgiu, per mišias, kartais net blogai jausdamasis priklaupdavo nors vienu keliu“, – pasakojo P.Čivilis. V.Noreiką kunigas laiko ne tik savo parapijiečiu, bet ir moraliniu autoritetu. Prisimindamas paskutinius susitikimus ir pokalbius, susimąstė: „Net nežinau, ar labiau mirštančio savo tėvo gailėjau, ar – Virgilijaus. Labai dėl jo išgyvenu.“

Suteikęs V.Noreikai ligonių patepimo sakramentą, grįžęs į Babriškes, kunigas meldėsi už maestro, prašydamas Dievo, sumažinti jo skausmus. Sužinojęs, kad dainininkas jau iškeliavo Anapilin, šeštadienio vakarą aukojo mišias, kuriose dalyvavo ir Noreikų sodybą Žilinų kaime prižiūrėjusi ir artimai bendravusi Uždavinių šeima.


„Mišios labai padeda sunkiems ligoniams. Virgilijus laikėsi tvirtai. Gyveno didele viltimi, kad įveiks ligą. Mes su juo dažnai pasikalbėdavo apie įvairius gyvenimiškus ir moralės dalykus. Nė vienas iš mūsų nebuvo pamokslautojas arba mokinys, nes juk jei nori kažką išgirsti, kažkuo pasidalinti, tai nebūtina vienam sėdėti tarsi mokyklos suole, o kitam būti už katedros linijos. Galima kalbėtis ir virtuvėje“, – atviravo P.Čivilis. Svarstydamas, kaip būtų galima įamžinti V.Noreikos atminimą, jis teigė manąs, kad jį ir jo žmoną Loretą derėtų paskelbti šimtmečio pora: „Jų santykis vienas su kitu buvo, kaip reta, itin gražus, pagarbus. Sunku bus Loretai be jo. Padėsim jai, kuo tik galėsim.“

Rūtos Averkienės nuotrauka