Butrimoniškiai žygiuodami partizanų takais mokosi istorijos

Vasario 16-oji svarbi
diena ne tik Lietuvai, bet ir jos istorijai. Ji davė pradžią Kovo 11-ajai, o
svarbiausia – laisvai tautai. Šią dieną mini ir švenčia visi,
kurie neabejingi savo Tėvynei, jos praeičiai ir ateičiai. Butrimonių
gimnazijos bendruomenė, prieš šešerius metus iš šalies Prezidentės Dalios
Grybauskaitės gavusi Lietuvos trispalvę kaip įdomiausiai ir originaliausiai
valstybines šventes švenčianti bendruomenė, tęsdama tradiciją, jau penktą kartą
iš eilės visus savo narius pakvietė į patriotinį žygį partizanų takais.

Vasario 16-oji išaušo šviesi ir saulėta: iš
pat ryto prie Butrimonių gimnazijos nešini tautine atributika rinkosi jaunieji
šauliai – mokiniai. Juos čia pasitiko gimnazijos direktorius Valdas Valvonis
bei socialinė pedagogė Ramutė Jablonskienė. Netrukus prie jų prisijungė svečiai
– grupelė Jiezno seniūnijos jaunųjų šaulių. Visi kartu jie pradėjo šiųmetinį
žygį į Gojaus mišką Prienų rajone, Stakliškių seniūnijoje. Nors nuo gimnazijos iki Gojaus ąžuolo, kur buvo
numatyta pirmoji stotelė, apie 9 km, jaunieji žygeiviai buvo puikiai nusiteikę
ir pasiryžę nesunkiai juos įveikti. Nuotaiką kėlė trispalvės vėliavėlės ir
noras išbandyti save – kai kurie tokiam atstumui pėsčiomis ryžosi pirmą kartą.

Jaunajai kolonai pajudėjus, prie gimnazijos
sugriaudėjo motorai – čia su savo transportu rinkosi Butrimonių keturračių
klubo nariai, vadovaujami Daivaro Gudaičio. Trumpai pasitarę, patikslinę
kelionės maršrutą ir detales, iškėlę valstybinę ir tautines vėliavas, motorizuoti
žygio dalyviai taip pat pajudėjo Didžiojo Gojaus miško
ąžuolo link. Kiti bendruomenės nariai, dauguma išklausę šv. Mišių, aukojamų
Butrimonių klebono Juozo Bakšio, automobiliais ir autobusais rikiavosi paskui
keturračius. Darni kolona netrukus pasiekė aikštelę netoli Gojaus ąžuolo
(manoma, kad šis medis yra vienas iš stambiausių Europoje – apytikriai 400 metų
amžiaus, apimtis – 6,2 metro, aukštis – 33,40 metro, tūris – 43 m³.) 

Prie Didžiojo Gojaus miško ąžuolo šviečiant pavasarėjančiai saulei,
šiek tiek pavargę, bet linksmi, raustelėjusiais veidukais sukinėjosi jaunieji
eisenos dalyviai, rinkosi vyresnieji. Šventės dalyvius Lietuvos nepriklausomybės
atkūrimo 101-ųjų metinių proga atvyko pasveikinti Alytaus rajono savivaldybės
meras Algirdas Vrubliauskas, Administracijos direktorius Gediminas Krasauskas,
Savivaldybės tarybos nariai, Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, Jiezno seniūnas
Algis Bartusevičius, savo seniūnijos bendruomenės susitelkimu pasidžiaugė
Butrimonių seniūnas Algirdas Jusas. Butrimonių gimnazijos direktorius V.
Valvonis, šios akcijos sumanytojas ir iniciatorius, sveikindamas visus
susirinkusius Vasario 16-osios proga minėjo, kad šiųmetis žygis organizuotas
jau penktą kartą, o kai kurie jo dalyviai draugėn buriasi kasmet. Po sveikinimo
kalbų, jauniesiems šauliams apkabinus Didįjį ąžuolą, direktorius kvietė bendrai
patriotinei dainai. Švelniai, melodingai ir labai nuoširdžiai nuskambėjo „Žemėj
Lietuvos“, o dainos aidą sugėrė visais amžiais žmonių gerbiamas Gojaus miškas. Čia
kadaise laikinus namus surado pokario partizanai. Svarbu pasakyti, kad
Stakliškių-Aukštadvario apylinkės – Dainavos, Tauro ir Didžiosios Kovos
partizanų apygardų ribos.

Svarbus kiekvieno žygio akcentas – taip pat
jau tradiciniu tapęs šiaurietiškas ėjimas. Taigi, sugrįžę į aikštelę, žygio
dalyviai rengėsi žingsniuoti į kitą stotelę – atstatytos partizanų
slėptuvės link. Bet prieš tai Alytaus rajono
visuomenės sveikatos biuro direktorė Dalia Kitavičienė kvietė atlikti keletą
apšilimo pratimų, nes prieš akis laukė beveik 4 km trasa vis dar snieguotu
miško keliuku. Vėl rikiavosi keturračiai, jaunieji šauliai ir vyresnieji
ėjikai. Nešini trispalvėmis, pakiliai nusiteikę žygeiviai pasiekė vietą
prie upelio, kur atstatyta partizanų žeminė.

Antroje žygio stotelėje, prie partizanų
žeminės, žygio dalyviai senjorai padainavo patriotinę dainą, o netrukus pasirodė
partizanai – gimnazijos teatro būrelio nariai: Lukas Sudvajus, Valentinas
Straigis, Airidas Gudelaitis (vadovė Asta Daironienė). Jie suvaidino sceną iš
čia besislapsčiusių, o vėliau apsuptų ir nužudytų Laisvės kovotojų gyvenimo. Lietuvos partizanų kovos su naujais okupantais Gojaus
miške prasidėjo 1944 m. rugpjūčio mėnesį, tik ką Sovietinei armijai nustūmus
vokiečius už Nemuno, o čia pradėjus šeimininkauti NKVD vidaus kariuomenei. Tai
buvo vienas iš pirmųjų bunkerių, Gojaus miške įrengtas 1944 m. rugsėjo –
lapkričio mėnesiais. Butrimonių valsčiaus viršaitis Pranas
Paulauskas 1944 m. rudenį organizavo partizanų būrius. Jis buvo išrinktas pirmuoju
partizanų vadu, slapyvardžiu „Šarūnas“. Partizaninis judėjimas apylinkėse
plėtėsi, apėmė tolimesnius kaimus: Vėžionių, Paliepių, Panemunės, Pelekonių ir
kitus. Įvairių kaimų partizanai palaikė ryšius su Tauro rinktine. Tačiau į
partizanų gretas įsimaišė išdavikų, kurie 1944 m. gruodžio 12 d. susprogdino
bunkerį. Žuvo pirmieji partizanai, nesuspėję gauti slapyvardžių: Juozas
Manarka, Jonas Nemeikštis, Aleksas Kamsiukas, Bronius Rubliauskas (http://www.partizanai.org/failai/html/amzinieji-azuolai.htm).

Prie atstatyto bunkerio žygio dalyvius Vasario
16-osios proga sveikino LŠS Kauno šaulių 202-osios kuopos vadas Julius Proškus. Jis dėkojo
visiems, kas neabejingi Laisvės kovotojų atminimui, Prienų miškų urėdijos Verknės girininkijos eiguliui Mindaugui Miklušiui, kuris pagelbėjo vykdant jo paties inicijuotus
žeminės atstatymo darbus, džiaugėsi po daugelio metų galėjęs išreikšti pagarbą
ne tik kitiems partizanams, bet ir savo tėvui, Lietuvos savanoriui, pasak
dokumentų, kadaise čia stačiusiam bunkerį. J. Proškus, kilęs iš Gerulių kaimo,
trumpai nusakė savo šeimos istoriją: tėvas Pranas Praškevičius-Proškus buvęs
Lietuvos savanoris, dirbęs VSD tarnyboje, pasienio policijos pareigūnu Zarasų
užkardoje, buvo šaulys, nuo 1935 metų grižo į Gerulių kaimą tvarkyti savo žemę,
kurią gavo kaip savanoris. Niekada netoleravo komunistinės propagandos, todėl
turėjo priešininkų. Dėl to buvo tardoma ir motina Marijona Proškienė. Netrukus
po susišaudymo Gojaus miške jau gruodžio 24 d. į Proškų sodybą įvažiavo mašina
su azijietiškos išvaizdos kareiviais ir rusų karininku. Visą šeimą išvarė į
kiemą, iššaudę gyvulius susikrovė į mašiną, o visus pastatus ir namą padegė.
Tėvo buvimo vieta buvo išaiškinta 1946 metais ir jis represuotas kaip tėvynės
išdavikas Tuskulėnuose. Pagerbę kovotojų atminimą tylos minute, žygeiviai
pajudėjo į trečią stotelę.

Linksmiausia žygio dalyvių susitikimo vieta – medžiotojų pavėsinė. Čia
jie buvo sutikti su dviem karštomis sriubomis, dzūkiškais lašinukais,
saldumynais bei arbata. Užkandusių ir pailsėjusių laukė malonios staigmenos ir
prizai. Alytaus rajono visuomenės sveikatos
biuras kartu su Butrimonių gimnazija apdovanojo sveiką gyvenseną
propaguojančius Butrimonių bendruomenės narius: profesorių Algirdą
Sliesaravičių, Genovaitę Bardzilauskienę, Vytą Kurpoviesą. Už bendradarbiavimą
ir bendruomenės narių telkimą – Jiezno seniūną A. Bartusevičių, Butrimonių
seniūną A. Jusą, Butrimonių keturračių klubo
vadovą D. Gudaitį, Verknės girininkijos
eigulį M. Miklušį,
gimnazijos socialinę pedagogę R. Jablonskienę. Padėkota
vyriausiajam žygio dalyviui Jonui Anušauskui, neseniai šventusiam 90-metį, bei jauniausioms
patriotėms Medai Nijolei ir Vytautei Valaitytėms. Jauniesiems šauliams
skirtos atminimo dovanėlės. Gimnazijos direktorius V. Valvonis dėkojo šventės
organizatoriams, rėmėjams, pagalbininkams, dalyviams – savo buvimu
išreiškusiems tautinį sąmoningumą bei pilietiškumą, siūlė dar pabendrauti,
pabūti prie laužo, pasiklausyti patriotiškų dainų.

Vakare į kultūros namus visus bendruomenės narius kvietė Butrimonių
saviveiklininkai. Gimnazijos teatro būrelis parengė dokumentinį spektaklį
„Partizanų takais“, keletą nuotaikingų dainų pasipuošę tautiniais drabužiais
atliko jaunimo ir jaunučių chorai (vadovė Neringa Valvonienė), šventinę
nuotaiką kūrė šokių kolektyvas „Gojelis“ (vadovė Živilė Patinskaitė), dainavo vokalinė grupė „Crescendo“ (vadovė Laima Kalinauskienė).

Vasario 16-oji – išskirtinė šventė Lietuvai.
Nuo pat 1918-ųjų – tai kiekvienam lietuviui brangi data, primenanti valstybės
tradicijas, įpareigojanti saugoti ir puoselėti laisvės viltį. Pasak lietuvių
filosofo Vydūno, Tėvynė žmogui suteikia jėgų, ramybės ir tikėjimo, brandina
žmoniškumą. Žmonės, bet kokiomis sąlygomis gyvenantys savo Tėvynėje, yra jos
paslapčių, skausmų ir džiaugsmų žyniai. Tėvynėje slypi visos jėgos ir kūrybinės
galios, esančios Kūrėjo valioje ir nulemtos būti amžinybėje ir begalybėje. Tik
čia išmokstamos svarbiausios tautos istorijos pamokos. Vydūnas tautą lygina su
augmenija: kiekvienas auga, žydi ir bręsta savajame žemės plote, taip ir
kiekviena tauta yra bendruomenė savo Tėvynėje: čia gimsta, auga ir gyvena.

Irena Šimanskienė

Butrimonių
gimnazijos mokytoja