Daugų kaime Neveiglo ir Gilūšio ežerus jungia mažytis sraunus kelių šimtų metrų ilgio upeliukas, o jo viduryje pūpso piktžolėmis ir kemsynais apaugę akmeniniai, betoniniai apleisti pamatai. Vis girdėdavau, kad čia buvo vandens malūnas. Bet daugiau informacijos ir nepavykdavo apie jį gauti. Nuvykus pas netoliese gyvenančią Aldoną Stumbrienę sužinojau kur kas daugiau... Ji gimusi šiuose namuose 1941m., ir kuo puikiausiai prisimena šį įdomų statinį. Jos tėvai yra pasakoję, kad apie 1938 - 1939 m. malūno savininkas Jaruitis pardavė jį Dubickui, o šis tuoj pat šalimais pasistatė ir trobesius, gana gerai įsikūrė. Tačiau po karo atėjus kolektyvizacijai, viskas apsivertė aukštyn kojom. Šešių asmenų Dubickų šeima buvo ištremta į Rusijos gilumą, o labai reikalingas malūnas atiteko kolūkiui. Kaip prisimena Aldona, Dubickų namai buvo nugriauti, ir netgi buvo bandyta šalimais esančios kalvos viršūnę nustumdyt, tačiau radus žmonių kaulus, darbai buvo nutraukti. Pats malūnas buvo su rūsiu ir dviem aukštais, o darbo sąlygos jame dėl dulkių gausos buvo labai blogos. Na, o malti įvairius javus valstiečiai atveždavo iš tolimiausių kaimų, kaip Pocelonių ar net Junčionių, ir kartais tiek daug būdavo "klientų", kad malūnininkams (dirbo Puzonas Juozas, Vasiliauskas Vincas ir kiti) priseidavo ir vakaroti. Apie 1976 -1980 m. šis atrodytų anksčiau buvęs stebuklingas pastatas prarado savo vertę, mat elektrifikuoti kolūkiai pasistatė naujus galingus malūnus, o senasis buvo išardytas, tik pamatai beliko...  Beje pridursiu, kad neseniai paminėtos kalvos viršūnėje buvo tikrai kažkokie seni kapai. Tačiau jie būdami neprižiūrimi apžėlė, o ir pokario laikais buvę trys mediniai pakrypę kryžiai galiausiai krito po buldozeriu ir šiandien nelabai kam liko apie juos ir papasakoti. Jokių nuotraukų apie malūną nepavyko rasti, tačiau lankantis pas Sakalauską Alfonsą gyvenantį vos už kilometro nuo upelio irgi Daugų kaime, jo dideliame fotoarchyve suradau buvusios savininkės Dubickienės nuotrauką. Ji atsirado mįslingomis aplinkybėmis, nes Alfonsas ją rado kažkuriame raiste, kai malūno šeimininkai jau buvo toli nuo tėvynės... Pasak šio pašnekovo, malūnas buvo be galo populiarus šiame krašte. Kad sumaltum savo grūdus, reikėdavo laukti apie dvi tris paras: netoli gyvenantys nueidavo ryte, per pietus, vakare pažiūrėt ar toli dar jų grūdams užimta vieta yra ir ar kas "nenujojo" jų ten palikto turto. Bet paprastai nesigirdėjo, kad būtų pavogtas kieno nors toks turtas. Pats malūno darbymetis būdavo ankstyvą pavasarį, kai upelio vanduo bėgdavo srauniausiai, o lėčiausias tempas tai rudenį, nes dėl sumažėjusio Neveiglo ežero vandens lygio upelis vos gyvavo, todėl tik aplinkiniams kaimynams pavykdavo susimalti po vieną kitą grūdų maišelį.