Rugsėjo 14 dieną Daugų Vlado Mirono gimnazijos aštuntokai kartu su istorijos, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojomis Virginija Svinkūniene ir Gitana Ivanauskiene,  vyr. bibliotekininke Lina Jakimavičiene keliavo po apylinkės piliakalnius. Kelionės tikslas – prisiliesti prie gyvosios istorijos, sužinoti ir įsiminti kuo daugiau legendų ir padavimų apie šiuos lankytinus objektus. O svarbiausia, sužinoti ir kitiems papasakoti, kur yra Salos, Daugų piliakalniai, Doškonių aukakalnis. Istorijos profesorius Alfredas Bumblauskas yra sakęs, kad reikia mokinius išvesti iš kabinetų, keliauti po savo apylinkes ir jiems pasakoti ir pasakoti apie savo kraštą. Ir jis tikrai teisus. Nors atrodytų, kad mes pažįstame savo apylinkes, daug žinome, bet ar taip yra iš tiesų? Ši netradicinė integruota pamoka atskleidė, kiek daug dar mes nežinome ir kiek daug dar mums reikia sužinoti. Pasirodo, didžioji dalis aštuntokų pirmą kartą sužinojo, kur yra Salos, Daugų piliakalniai (Daugų piliakalnis buvo didelis atradimas ir pačioms mokytojoms), Aukakalnis. Mokiniai suprato, kokie piliakalniai svarbūs Lietuvos istoriniame kraštovaizdyje. Dažname piliakalnyje dunksojo pilis ir net mūrinė. Tačiau ankstyvuosiuose buvo saugiai gyvenama (toks yra Doškonių kaimo aukakalnis, archeologai jame yra aptikę I tūkst. senovinės gyvenvietės liekanų). Piliakalnių istorija susijusi su krašto kultūrine, politine, socialine padėtimi. Jie mums svarbūs, nes nukelia į praeitį, pažadina norą pažinti, išlaisvina vaizduotę.

 Žinome, šie metai mūsų kultūrinio gyvenimo tėkmėje Seimo nutarimu paskirti piliakalniams, tautiniam kostiumui ir lietuvių kalbos kultūrai. Manau, tai reikšmingi akcentai, nes išskiria eilinius metus iš laiko tėkmės. Pažinti savo gimtąjį kraštą – tai sustiprinti savąją tapatybę, kurią sudaro trys atramos  - gimtoji kalba, istorinė atmintis ir tautos papročiai.  Šią pamoką šiandien daugiau nei išmokome.

                                                                                                         Mokytoja Gitana Ivanauskienė