Dauguose vyko literatūros festivalis “Laukinės vaivorykštės”-2021 (video)

Kviečiame trumpai pasižvalgyti kaip Alytaus rajono Daugų miesto padangę po trejų metų pertraukos vėl nušvietė literatūros festivalis „Laukinės vaivorykštės”.

Auksės Čyžiūtės parengtas video reportažas:

Po trejų metų pertraukos Daugų
kultūrinę padangę vėl nušvietė literatūrinis festivalis „Laukinės vaivorykštės
2021“. Šiemet festivalis vyko kiek neįprastoje, pandeminėje aplinkoje, tačiau
tai neatbaidė renginių išsiilgusių žiūrovų, kurie gausiai rinkosi į erdvią
Daugų kultūros centro salę, į prozos, poezijos ir dainos šventę, kurią kas
porą metų rengia Alytaus rajono savivaldybės viešoji biblioteka.

Trumpai
priminsiu, jog festivalis „Laukinės vaivorykštės“ pirmą kartą bendraminčius į
literatūrinę šventę Dauguose pakvietė 2012 m., tad per devynerius savo
egzistavimo metus jame apsilankė per pusšimtis poetų, literatūros kritikų,
aktorių, skaitovų bei dainuojamosios poezijos atlikėjų.

Verta
paminėti jame viešėjusius tokius poetus kaip Algimantą Baltakį, Vladą Braziūną,
Rimvydą Stankevičių, Aidą Marčėną, Marių Buroką, literatūros tyrinėtoją,
habilituotą humanitarinių mokslų daktarę Viktoriją Daujotytę-Pakerienę bei
bardus Gediminą Storpirštį, Saulių Bareikį, Andrių Kulikauską, Olegą Ditkovskį.

Šių metų
festivalyje atsirado viena nedidelė, bet žiūrovams svarbi naujovė: buvo
pakeistas tradicinis ir įprastas poetinio festivalio formatas ir įtraukta proza.
Žinoma, nepamirštant ir prasmingos autorinės dainos. Manome, jog ateityje festivaliai
taps tik dar labiau įdomesni bei patrauklesni žiūrovams, labiau atspindės visą
šiuolaikinės literatūros žanrinę paletę ir išplės ne tik poezijos, bet ir
prozos gerbėjų ratą.

Šių metų
festivalio programa buvo gausi atlikėjais, nors dėl ligos į jį negalėjo atvykti
anksčiau skelbtas prozininkas ir dramaturgas Herkus Kunčius, kurį dieną prieš
festivalį pakeitė jo geras bičiulis – poetas, prozininkas, eseistas,
literatūros kritikas Gintaras Bleizgys. Be minėtojo Gintaro Bleizgio
festivalyje dar dalyvavo poetas, literatūrologas, leidyklos „Sofoklis“
redaktorius Vainius Bakas, poetas, eseistas, vertėjas, kultūros savaitraščio
„Literatūra ir menas“ vyriausiasis redaktorius Gytis Norvilas ir poetas,
prozininkas, režisierius, scenarijų autorius bei aktorius Alvydas Šlepikas.
Poetine-muzikine programa susirinkusius džiugino aksominio balso savininkas – aktorius,
filmų garsintojas, dainų autorius ir atlikėjas Giedrius Arbačiauskas.
Festivalio dalyvius ir žiūrovus pagerbė ir Alytaus rajono savivaldybės meras
Algirdas Vrubliauskas bei vicemerė Dalia Kitavičienė. Ta proga rajono meras
tarė sveikinimo žodį festivalio svečiams, žiūrovams ir dalyviams.

Pirmasis
pasirodė jauniausias festivalio svečias – poetas, literatūrologas, leidyklos
„Sofoklis“ redaktorius Vainius Bakas, kuris savo pirmąją poezijos knygelę
„Lietaus spalvos“ išleido sulaukęs vos trylikos. Nepaisant jauno amžiaus
Vainius Bakas yra pelnęs bemaž visus prestižinius literatūrinius apdovanojimus,
įskaitant garsiąsias Salomėjos Nėries ir Vlado Šlaito literatūrines premijas.
Jo kūrybinį kraitį sudaro penkios poezijos rinktinės ir viena eilėraščių knyga
vaikams. Festivalio metu jis pristatė savo naujausią, šiais metais išleistą
poezijos knygą „Tylos fonetika“. Vainiaus poetinės šaknys glūdi lietuvių literatūros klasikų, ypač Maironio
palikime, o estetizmo prasme jį įtakoja Henriko Radausko kūryba. Vainiaus tekstai
pasižymi poetiniu lengvumu, švelnumu, jie tiesiog plaukte plaukia, tačiau
paklausus, kodėl jo trečiosios knygelės „Kas vėjo – vėjui“ viršelyje
pavaizduoti nuodingieji „sosnovskio barščiai“, jis atsakė, jog jo poetinis
lengvumas – klaidingas įspūdis, nes jo eilės, kaip tie barščiai, gali būti ir
dilginančios, ir deginančios. „Tačiau galiu jus nuraminti, – juokavo poetas, –
jog viršelyje esantys barščiai – nepavojingi jūsų sveikatai, mat nudžiūvę jie tampa
trapūs ir gražūs“. Į klausimą, kodėl jis rašo rimuotomis strofomis, o ne
jauniems kūrėjams įprastomis baltomis eilėmis, Vainius šmaikščiai atšovė, jog
baltame popieriaus lape jo baltų eilių tiesiog nesimatytų, o paklaustas apie savo
kūrybinę virtuvę, vietoj atsakymo perskaitė smagų eilėraštį, kuriame figūravo
net šaldytos vištos.

Antrasis
festivalio dalyvis – poetas, prozininkas, eseistas, literatūros kritikas
Gintaras Bleizgys kaip reta geba
įvairiomis formomis reflektuoti savo vidinius išgyvenimus. Jis nebijo
atsiverti, nevengia asmeninių patirčių, nesigėdija savojo silpnumo. Niekas jo kūryboje neišgalvota – viskas išgyventa,
išjausta, numarinta ir prikelta, viskas kaip tikrame gyvenime. Gintaras
Bleizgys yra parašęs 12 poezijos knygų, porą
esė rinkinių, vieną romaną, jis
puikiai „nardo“ tiek poezijos, tiek ir
prozos vandenyse, nors paklaustas prisipažino, jog jam lengviausia kurti
poeziją. Jo paskutinėje knygoje „Sūpavimas“, kurią galima pavadinti beveik dienoraščiais, vyrauja atviros
išpažintys, netikėti atsivėrimai, asmeninio gyvenimo detalės. Kaip ir prieš
septynerius metus išleistoje jo knygoje „Taisyklingumas“. Tad paklausus, ar
apnuogindamas savo sielą ir įsileisdamas skaitytoją į savo vidų, jis nebijo
būti pažeidžiamu, autorius atsakė, jog prieš skaitytojus jis visuomet stengiasi
likti atviras, „nes jie greitai pajaučia nenuoširdumą“, o ir jam nėra ko
slėpti.

„Esu
negrabiai tašytas iš lauko akmens“, – taip prieš eilę metų yra save apibūdinęs
dar vienas festivalio svečias – poetas, eseistas, vertėjas, kultūros
savaitraščio „Literatūra ir menas“ vyriausiasis redaktorius Gytis Norvilas, kuriam
„rašyt eilėraštį, tas pats kas pavasarį kapot malkas“. Festivalio metu jis
pristatė šiais metais išleistą jau penktąją savo poezijos rinktinę „Akla valtis“,
kurios vienas iš pagrindinių veikėjų yra sodininkas, atkeliavęs iš ankstesnės
jo knygos „Grimzdimas“. „Ši knyga –
tai savotiška išvarymo iš rojaus sodo, Nojaus mito interpretacija, aidas, tvano
refleksija. Tą dariau labai sąmoningai. Mėginau sukurti atskirą pasaulį ir
priversti skaitytoją juo patikėti, suteikti iliuziją. O sodininkas – tai tam
tikras Nojus, ieškantis naujojo pasaulio, Adomas, išvarytas iš sodo… Čia
galimos įvairios interpretacijos“, – pristatydamas savo knygą teigė poetas.
Paklaustas, ar poezija yra skirta visiems, ar
tik išprususiems skaitytojams, Gytis atsakė, jog „poezijoje itin svarbus yra ritmas,
o jį gali justi daugelis, vienok tam tikras žinių bagažas, skaitant
sudėtingesnius tekstus, tikrai nepamaišytų“.

Paskutinis literatūrinės
šventės svečias savęs nelaiko nei tradiciniu, nei
postmodernistiniu rašytoju. Jam itin svarbus stiliaus pojūtis.
Šis
žmogus yra universalus: jam paklūsta ir proza, ir poezija, ir filmų scenarijų
rašymas, ir režisūra. Neabejingas jis ir kino menui, teatro scenai, aktorystei,
nors pastarosios, kurdamas serialus, jis griebiasi tik kraštutiniais atvejais.
Tai poetas, prozininkas, režisierius, scenarijų autorius bei aktorius Alvydas Šlepikas,
bene labiausiai išgarsėjęs 2012 m. parašęs ir šiemet pakartotinai išleidęs savo
sukrečiantį romaną „Mano vardas Marytė“. Romanas nušviečia vieną iš baltųjų istorijos dėmių – „vilko
vaikų“ situaciją po Antrojo pasaulinio karo, kuomet badą išgyvenančios
Rytprūsių vokietės pas Lietuvos ūkininkus siuntė dirbti savo vaikus, kurie
sunkiai uždirbtą maistą nešė savo badaujančioms šeimoms.

Knyga buvo
apdovanota daugybe literatūrinių premijų ir net sulaukė tarptautinio
pripažinimo, tad nors autorius festivalio metu ir skaitė ištraukas iš „Lietaus
dievo“ ar „Mano tėvas žūsta“, vienok kalba vis vien sukosi apie jo garsiausią
romaną „Mano vardas Marytė“. Autorius prisipažino, jog surinkęs istorinę medžiagą
pradžioje jis norėjo kurti filmą, tačiau negavęs tinkamo finansavimo nusprendė
rašyti literatūros kūrinį. „Tiesa, mano knyga sudomino vokiečių
kinematografininkus, tačiau jie pareikalavo visų kūrinio ekranizacijos teisių,
o aš su tuo nesutikau“, – teigė rašytojas. Autorius prisipažino, jog rašydamas
šį kūrinį jis stengėsi išvengti „vilkduobių“: nerašyti sentimentaliai ir vengti
bereikalingo žiaurumo. Taip pat jis siekė pusiausvyros tarp tikrų faktų ir
fikcijos, „nes tuomet labai lengvai galima nuklysti į šalį“. Rašytojas
paatviravo, jog rašydamas šį kūrinį jis galvojo ir apie jaunimą, stengėsi rašyti jiems
priimtina kalba, „kad būtų mažai žodžių, trumpais sakiniais, kad istorija
vystytųsi greitai, būtų daug įvykių ir daug personažų“. „Tai knyga apie
atmintį, meilę, ir užuojautą“, – baigdamas savo prisistatymą teigė rašytojas, o
mes pridurtume – „ir apie viltį“, kuri, kad ir kaip banaliai neskambėtų,
visuomet miršta paskutinė.

Festivalį vainikavo emocingas ir poetiškas dainuojamosios
poezijos autoriaus ir atlikėjo Giedriaus Arbačiausko koncertas pagal
žinomiausias ir klausytojų labiausiai pamėgtas Henriko Radausko, Algimanto
Baltakio, Vytauto Mačernio, Antano A. Jonyno, Jurgio Kunčino, Donaldo Kajoko,
Justino Marcinkevičiaus eiles.

Pasibaigus
festivaliui rajono viešosios bibliotekos direktorius Aivaras Vyšniauskas
padėkojo renginio svečiams ir įteikė atminimo dovanas bei knygas apie Alytaus
rajoną, kuriame ne tik verta apsilankyti, bet visuomet malonu ir sugrįžti.

Festivalį
iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Alytaus rajono savivaldybė

Arnoldas
Šatrauskas

Remigijaus Muzikevičiaus nuotr.