Dzūkuojanti Veronika Povilionienė: „Jei pats mažas, tai ir tavo tėvynė – nykštukų namelis“

Nors
kalendorius šiais laikais – retenybė, jis ne tik padeda nepasimesti laike, bet
yra ir jauki namų ar biuro puošmena, leidžianti iš naujo ir žaismingai atrasti regionų
papročių, tarmių skirtumus. Vienas tokių pavyzdžių – tai asociacijos „Vilniaus
dzūkuliai“ išleisti 2019 m. „Dzūkų kalendorai“ – stalinis ir sieninis. 

Pastarąjį puošia šmaikštūs dzūkiški
frazeologizmai ir dzūkiškų gėrimų receptai, o kiekvieną mėnesį „atverčia“
istorinių ar garsių šių dienų Dzūkijos asmenybių veidai. Tarp jų – ir fotografo
Algimanto Aleksandravičiaus įamžintas dainininkės ir etnologės Veronikos
Povilionienės portretas. 

Jis – tarsi natūrali dzūkiško kalendoraus
nuo pirmo iki paskutinio mėnesio ir nuo pirmo iki paskutinio žodžio dalis. Juk
V. Povilionienė – lietuvių liaudies folkloro ambasadorė pasaulyje ir dzūkiškų
tradicijų bei dainų ambasadorė Lietuvoje. 

Pokalbį ji pradeda dzūkuodama – dar
nuo vaikystės įsimintomis istorijomis, o sulig kiekvienu išlikusiu įspūdžiu iš
Kapčiamiesčio, kuriame augo, ištraukia vis daugiau epizodų, primenančių kaimo
žmonių pasipriešinimą sovietų represijoms ir nutautinimui. 

Kokią iš
vaikystės atsimenate savo gimtinę – Kapčiamiestį?  

Tiksliau būtų sakyti, jog esu
kilusi iš Kareivonių – kaimo, įskūrusio apie pusantro kilometro nuo
Kapčiamiesčio. Tėvukas dažnai sekdavo pasaką apie kareivį, nuo kurio ir kilęs
mano gimtojo kaimo vardas. 

Nepriklausomoje Lietuvoje
tėvukas tarnavo Pasienio policijoje, tad pokaryje jam grėsė tremtis. Todėl jis
slapstėsi kitame kaime mano dziedulio pirkioje. Jos sienoje buvo įrengta
slėptuvė, į kurią reikėdavo įsisprausti pro kažkokį plyšį. 

Dažnai keisdavome gyvenamąją
vietą. Kai tėvukas dirbo Marijampolės cukraus fabrike, gyvenome šen ten aplink
Marijampolę. O Stalinui mirus, grįžome į Kapčiamiestį, kur buvo pamotėlės
namai. Ten jau ir lankiau
pradinę
mokyklą.  

Jūsų kartos
žmonės pastebi, jog sovietmečiu politika ir realus gyvenimas traukė tarsi
skirtingomis kryptimis: valdžia nurodinėjo elgtis vienaip, žmonės savo ruožtu
gyveno kitaip. Jutote tai? 

Laikai buvo tokie, kad vienaip
žmonės mąstė, o kitaip buvo verčiami gyventi ir viešai kalbėti. Taigi, labai
gerai pamenu vieną epizodą, kai jau buvome paskutinėje, anuomet vienuoliktoje,
klasėje. Mums buvo išdalinta anketa su klausimu „Ar tu tiki į Dievą?“, ko gero,
nuleista iš Švietimo ministerijos. 

Mes visi, sąžiningi, ir atsakėme,
kad tikime. Ateina direktorius. Sako mums: „Aš viską suprantu. Bet jūs
pagalvokite ir apie save, ir apie mane. Jūs baigsite vidurinę, ir jei tokias
anketas paduosiu, jūs niekur neįstosite. Jau dabar yra žinančių, kad tai
parašėte“. 

Tada kažkuris vaikinukas paklausė:
„Tai, direktoriau, ką mums rašyti?“ Direktorius geranoriškai patarė atsakyti,
kad netikime. Visi atsakymus ištaisėme ir parašėme, kad į bažnyčią neiname. Bet
tą patį vakarą visų tėvai užpirko mišias bažnyčioje ir nuėjome ten papoteriauti
už tą savo surašytą nuodėmę. 

O mokslo metų gale turėjome
rašyti tokį tarsi mokyklos baigimo testamentą ir raštelį įdėti į butelį. Tas
pats direktorius patarė mums: „Rašykite taip, kad perskaitę patys
nepatikėtumėte, ką parašėte“.  Jau baigus
vidurinę, mūsų buvusi auklėtoja, lietuvių kalbos mokytoja, sutikusi mus
perspėjo, kad per kokį nors susiėjimą nekalbėtume to, ko nereikėtų dviems
tokiems mokytojams girdėti. 

Tas
nuolatinis spaudimas kalbėti ir elgtis kitaip nei galvoji žmones išmuštravo
veidmainiauti ar davė postūmį priešintis? 

Nuslopus ginkluotoms kovoms, apie
tai, kad visuomenė nesusitaikė ir neprisitaikė prie okupantų valdžios, buvo
galima spręsti iš gausybės naujojo folkloro: perdarytų, perdainuotų liaudies ir
kitokių anuomet populiarių dainų. 

Tokių pakeistų liaudies dainų buvo
daugybė: melodija ta pati, pradžia tokia pati, o toliau turinys perdarytas –
didžiausia komunistinė propaganda kaip rankovė būdavo išverčiama į kitą pusę.
Taip pat – skaičiuotės. Mes, vaikai, tos pašaipos ir užslėptos minties
nesuprasdavome, tačiau suaugusieji puikiai ją suvokė ir tokių tekstų mus
specialiai primokydavo. 

Aplink –
sovietizacija, tačiau kaimo tradicijos sunkiau pasiduoda pokyčiams. Kokios jų
tuo metu dar gyvavo?  

Dar 7-ojo dešimtmečio gale,
išvažiuodama į Vilnių studijuoti, seneliams ir tėvukui bučiuodavau rankas. Tik
tėvukas tą paprotį nutraukė, sakydamas, kad sarmata, vis tiek jau niekas
taip nedaro. Žinoma, tuo metu ir į visus vyresnius artimuosius kreipdavomės
„jūs“. Taip pat man atmintin įsirėžė tai, kas dabar būtų visai neįprasta:
niekas kaime durų nerakindavo. Tai rodo, kokie buvo žmonių santykiai ir
pasitikėjimas. 

Šventės anuomet turėjo visai
kitokią dvasią. Lig šiol niekaip nepriprantu ir, matyt, taip ir neįprasiu prie
šiuolaikinių Kalėdų. Mano vaikystės laikais Kūčios, Kalėdos ateidavo tada, kai
jos ateidavo, – būtent tomis dienomis, ir ne anksčiau. Tada atnešdavo į namus
eglutę, virdavome valgį, tvarkydavomės. Žaisliukų nebuvo, bet jei gaudavome
saldainį su blizgančiu popierėliu, tai juo eglutę ir papuošdavome. Kalėdos buvo
didelė, ypatinga šventė, kaip ir Velykos. 

Be to, tais laikais mūsų krašte
niekas nešvęsdavo gimtadienių, būdavo tik vardadieniai. Bet iki pat Nepriklausomybės atkūrimo beveik visa
Dzūkija atkakliai laikėsi priesako: „Šventes švęsk“. Jei bažnytinė šventė
išpuldavo šiokią dieną, joks dzūkas darban kolchoze ar miške neidavo. 

Jus glumina,
kad vertybės keičiasi? 

Ne tiek glumina, kiek stebina:
tarsi ir pamokyti žmonės negeba gaudytis vertybėse, praranda nuovoką, kalbos
jausmą. Kuo daugiau būtų galima paaiškinti, kodėl lietuvės moterys savo noru,
dar tebegyvendamos Lietuvoje, jau yra emigravusios iš savo kultūros, griauna mūsų
kalbos vardyną, pasirinkdamos niekinamą prasmę turinčias pavadinimus vietoje
pavardžių? Panieka savo kilmei, tėvo ir vyro giminėms – tai jau vidinės
nedarnos ir irimo požymiai. 

Matyt, ir
liaudies dainų kultūra nyksta? 

Dingo daug tradicijų, tarp jų –
vestuvių papročiai, tačiau ne tik Dzūkijoje – ir visoje Lietuvoje. Gaila, kad
sunyko „mojavos“ paprotys. Nežinau, kaip kitur, bet bent pas mus prie kryžių
gegužinės giesmės  jau nebegiedamos. 

Dzūkijos didžiausias paveldas –
rugiapjūtės, taip pat kalendorinės dainos. Tačiau kai nebelieka tų darbų, tai
dingsta ir per juos dainuotos dainos, papročiai, o kartu su jais – ir pagarba
žmogui, žemei, duonai. 

Laikai, darbai, gyvenimo būdas
keičiasi, tai ir tautos kultūra, jei ji gyva, turi atspindėti savąjį laiką,
nepamiršdama to, ką paveldėjo iš protėvių ir pasirūpinti perduoti visą tą turtą
tiems, kurie bus po mūsų. 

Gal šiandien
Lietuvos, mažos šalies, gyventojų skirstymas pagal regionus, kilmę jau netenka
reikšmės ir yra pernelyg pritemptas, kai padėtis keičiasi, o prieš tai savo
leteną dar sovietai buvo uždėję? 

Lietuva nėra maža šalis. Lietuva
yra didelė didelių žmonių šalis. Labai svarbu, kokioje aplinkoje augi. Apstu
pavyzdžių augusių, tarsi, čia, bet ne Lietuvoje. Jei pats mažas, tai ir tavo
tėvynė – nykštukų namelis. 

Aš, mano tėvukai esame iš
Kapčiamiesčio apylinkių, o mūsų apskritis – Seinų. Nors dabar nuo Lietuvos
valstybės tą kraštą skiria siena, bet ten gyvenantys lietuviai yra tikri
lietuviai, todėl lietuviakalbės LRT laidų vedėjos klausimas, kuo jie labiau
jaučiasi – ar lietuviais, ar lenkais, jiems, jų tėvams ir protėviams yra
žiaurus įžeidimas, kuris ne lietuviais augusiems, ko gero, visai nesuprantamas. 

O kaip
suprantate posakį, esą mes visi – nuo žagrės? 

Taip, mes visi žemėje tam tikru
laikotarpiu „nuo žagrės“ . Nes be žagrės neatsirado ir neišgyveno nė viena
tauta ir valstybė. Nebent esi beždžionė, jei dar ne „nuo žagrės“.

Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka