Ilgametis Simno kino mechanikas Jonas Baravykas juokauja „Aš vis dar ne lepšis, aš Baravykas!” (video)

Apsilankymas
pas 94 metų Joną Baravyką, ilgametį Simno kino mechaniką, praėjo nepastebimai.
Guvus, linksmas, šviečiantis pozityvu senolis prisiminė  kaip teko ir su maestro Stasiu Povilaičiu
„sugerti“, kitų aibių iškrėsti, o už ilgus ir įdomius gyvenimo metus pirmiausiai
dėkoja savo ilgaamžių senelių genams, o už nepertraukiamą priežiūrą – dukrai
Danguolei Dovidavičienei ir šeimos gydytojai Jūratei Overaitytei –
Jakubavičienei.

J. Baravykas
gimė Simne 1928 m.birželio 24 d.per Jonines. „Kiek atsimenu visada švenčiau
savo išskirtinį vardadienį ir gimtadienį, kaip reikiant ir linksmai“- atvirauja
vyriškis. Kasmet birželį suvažiuoja visi giminaičiai, sveikina. Mano dūšia dėl
to visada pilna džiūgesio.

Video:

https://www.youtube.com/watch?v=oACwZqP1GjI

Jonas
pasirinko kino mechaniko kelią

Jaunuolis
nuo mažų dienų buvo imlus atsirandančios technikos naujovėms. O susiklosčius
laimingam gyvenimo tarpsniui, jau karo metais stojo mokytis į Kauno mechanikų
mokyklą, kur įgijo kino mechaniko specialybę.

Vėliau sekė
privaloma kariuomenė Ukrainoje ir tik grįžus ėmėsi dirbti tai ką mokėjo
geriausiai: rodyti kiną Simne.

„Nepertraukiamai
41 metus visomis savaitės dienomis rodžiau kiną Simno buvusioje žydų škaloje,
ir dar vieną kartą savaitėje rodydavau kiną Simno žemės ūkio
mokykloje“- prisiminimais dalijasi J. Baravykas. Mano buvimas tarp žmonių ir
žmonėse, iki šiol neleidžia liūdėti. Stengiuosi iš paskutiniųjų eiti kaip vėjas.

Kadangi
vyriškiui širdžiai miela pasirinkta profesija buvo kaip Dievo suteikta dovana,
dirbti nebuvo sunku. „Ne vieną šalimais buvusį jaunuolį išmokiau rodyti kinus,
man buvo malonu perteikti savo žinias“- sako J. Baravykas.

Tačiau tiek
metų rodęs kinus, šiandien jų jau nebežiūri, nebemėgsta. „Matau dar gerai, bet
deja, blogai girdžiu. Jei dar kokią komediją pažiūriu ir viskas. Tiesa,
išskirtinai visada laukiu Kauno „Žalgirio“ varžybų! Gal, kad
pats kadaise žaidžiau  krepšinį, nebegaliu tam likti abejingu!-su
sportiniu azartu dėsto J. Baravykas.

Populiariausi
buvo indų kino filmai

To laikmečio
repertuare žiūrovams buvo daug siūloma kino filmų apie karą. Patiko žiūrėti,  tačiau realybė visai kitokia… O labiausiai
kino sales žiūrovai užpildydavo atvežus rodyti indų kino filmus. „Na tos
rodomos dailios švytinčios dainingos aktorės gražuolės visus masino.“- porina
Jonas Baravykas.  Vien šitų filmų dėka, lankytojų
planas iš kart būdavo įvykdytas. Ne gana to, visada dar sulaukdavau
priekaištų, kodėl gi jos
daugiau neapsinuogina. Juk šitokios dievybės!”

Kino mechanikas dievina Stasį Povilaitį

Jonas
Baravykas, sėkmingai besisukant video juostoms, turėjo laiko žiūrovų
apžvelgimui, įvairių darbų analizei. Ne paslaptis, kad ir kokią
taurelę su saiku pavykdavo išlenkti. 
„Negalėjau patikėti, kad visada mėgęs klausyti estrados žvaigždės Stasio
Povilaičio, teks kada su juo taip artimai susipažinti”- pasakoja Jonas. Vieną
kartą kažkas ima ir barškina man į operatinę, atsidarau – o gi Stasys!
Dainininkas pasilabinęs
ir pagyręs nematomą juodadarbį, pasiūlė draugiškai po vieną… į
sveikatą… Niekada to neužmiršau. Iki šiol dievinu maestro už genialumą ir
paprastumą!

Dėkingas dukrai ir anūkui

Jonas Baravykas savo kambarį pavertęs nedideliu
muziejumi. Visos sienos iškabintos senovinėmis Simno praeities nuotraukomis.
„Sakiau dukrai, kol aš gyvas, turiu būti apsuptas savo praeities. Čia mano
senelė, sulaukusi 106 metų, čia aš pats su savo žmona”- apibūdindamas kiekvieną
iškabintą nuotrauką pasakoja namų šeimininkas. Užauginus tris vaikus, man
malonu gyventi tokioje aplinkoje.  O, kad
vis dar esu toks energingas ir veiklus, labai dėkoju savo anūkui Rolandui. Tai
jis man atvežė mini sportinio inventoriaus. Todėl bene kasdien minu dviratį ir
kilnoju nedidelius gantelius. Ir namuose judu, neduodu sau pasenti, suglebžti.

Apsilankymas pas gydytoją kaip šventė

„Džiaugiuosi, kad mane prižiūri puikus Simno medicinos
ambulatorijos kolektyvas, o už dėmesį labiausiai esu dėkingas savo šeimos
gydytojai Jūratei Overaitytei – Jakubavičienei. Nepatikėsite gal, tačiau
žinodamas išankstinio apsilankymo datą, kasdien intensyviai minu savo dviratį
ir mankštinuosi, kad tik pats savo kojomis galėčiau į gydymo įstaigą nueiti.”-
džiugiai pasakoja ambulatorijos pacientas Jonas. Toks išėjimas į žmones man -
kaip šventė. Tad tokia proga, kol galiu, daktarytei Jūratei visada nešu savo
šypseną ir gėlių. Tai tik jos sveikos gyvensenos patarimų dėka, aš vis dar ne
lepšis, vis dar Baravykas!

Danielius Jakubavičius