In Memoriam poetė Aldona Sabonytė-Kazlauskienė (video)

Ir išeiti aš nenoriu niekur jau,

Svetimi kraštai manęs

nebevilioja.

Į gimtus namus aš šiandien

parėjau

Pakely akacijos man tyliai moja.

IN MEMORIAM 

Poetei, LEU absolventei Aldonai Sabonytei-Kazlauskienei

Eidama 83-sius metus mirė Lietuvos edukologijos universiteto (buv. Vilniaus pedagoginio instituto) absolventė poetė Aldona Sabonytė-Kazlauskienė.

Velionė gimė 1935-12-02 Švobiškių km. Alovės valsč. Alytaus apsk., valstiečių šeimoje. 1955 m. baigusi Alovės vidurinę mokyklą, tais pačiais metais įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą, Lietuvių k. ir literatūros fakultetą, kuriame tuo metu dirbo iškilios asmenybės, kaip antai, prof. Vincas Auryla (dėstė vaikų literatūrą), docentė Petronėlė Bernadišienė (akcentologiją), vyr. d. J. Cieška (antikinę literatūrą), vyr. d. Dovydas Judelevičius, vyr. d. Elžbieta Mikalauskaitė (fonetiką), doc. Marcelinas Ročka (literatūros teoriją), vyr.d. Aldona Vaitiekūnienė (lietuvių literatūrą), vyr. d. Zigmas Zinkevičius (dialektologiją) ir kt. Šių asmenybių poveikyje formavosi ir brendo būsimosios mokytojos ir poetės Aldonos Sabonytės veiklos pamatas.

Po penkerių studijų metų Vilniaus pedagoginiame institute, A. Sabonytė-Kazlauskienė 1960 m. rudenį pradėjo dirbti Rusnės Kurčių-nebylių mokykloje- internate (nuo 1966 m. pavadinta Rusnės pagalbine mokykla-internatu). Penkerius metus buvo direktoriaus pavaduotoja auklėjamajam darbui. Kartu su šios mokyklos direktoriumi (taip pat Alovės vidurinės mokyklos 2-sios laidos abiturientu) Rapolu Rimašausku 1978 m. parašė ,,Lietuvių kalbos vadovėlį“ 8 kl. (spec. mokykloms). Aldona buvo gerbiama kolegų mokytojų, moksleivių ir jų tėvų. Ji buvo apdovanota ,,Švietimo žymūno“ ženkleliu, įvairiais padėkos raštais, darbo veterano medaliu. Taip pat, Aldona buvo aktyvi saviveiklininkė, išsiskyrė balso melodingumu, dainavo Rusnės Tremtinių ansamblyje ir moterų ansamblyje.  Į užtarnautą poilsį Ji išėjo 1995 m., net 45-rius metus atidavusi Lietuvos mokyklai, bet ir toliau talkino pavaduodama darbo koleges. 

Sugrįžusi gyventi į tėviškę Dzūkiją, Aldona tęsė poetinę veiklą, Ji tapo Alytaus apskrities literatų klubo ,,Tėkmė“ nare ir Lietuvos Nepriklausomų rašytojų sąjungos nare, išleido 12 poezijos knygų, gerai žinomas „Balta akacijų šviesa“, ir „Pražydo meilė klevuose“. daug jos komponuotų eilių spausdino Lietuvos savaitraščiai, sukurtiems tekstams buvo kuriamos melodijos, dainuojamos dainos. Pati Aldona dainavo Daugų moterų ansamblyje ,,Suvingio banga“, dalyvaudavo daugelyje poezijos švenčių, susitikimų mokyklose, taip pat skaitė savo eiles poezijos mylėtojams, plačiajai visuomenei.

Reikšdami gilią užuojautą velionės artimiesiems ir kolegoms dėl netekties, tikime, kad poetės LEU absolventės Aldonos Sabonytės-Kazlauskienės šviesus prisiminimas išliks artimųjų, bendražygių, jos buvusių moksleivių ir visų ją pažinojusių atmintyje.  Jos poetiškas žodis bus kelrodis jaunimui siekti dainos ir poezijos aukštumų, o mums – jos buvusiems kolegoms, priedermė pratęsti pradėtus darbus ir perduoti juos ateities kartoms. 

Poetė pašarvota Daugų miesto šarvojimo salėje (prie bažnyčios). Bus laidojama Švobiškių kaimo kapinėse (prie Alovės) 21 d.  Šv. Mišios bus aukojamos 21 d. 15 val. Daugų bažnyčioje.

Keli eilėraščiai iš Aldonos Kazlauskienės knygų:

NEIEŠKOK

Neieškok, nerasi nei takų, nei žodžių,

Nei laiškų, rašytų ant balandžio sniego.

Burtai jau išnešę tavo gimtą sodžių,

O pily nykštukai amžių miegu miega.

Neieškok, nerasi, kas buvo kadaise.

Ir jauku, ir sava, ir brangu be galo…

Jau užpustė vėjai atminimų gaisą,

Staltiesė nubluko klėtyje ant stalo.

Neieškok, nerasi, o gal ir neverta…

Atgal nėra tako pro pušyno guotą,

Seniai jau sudilo išlydėję vartai.

Gal jau ir nerasim, kas buvo neduota.

Knyga „Dzūkijos kalnelių aidai“, 2005 m.

LIETUVA

O Lietuva – iš paukščio skrydžio,

Tartum marga laukų gėlė,

Lyg lašas gintaro mažyčio,

Smūtkelis pilkas pakely.

O Lietuva – nuo paukščių tako

Lyg motinos žilos galva,

Lyg Nemuno širdis, kuri vis plaka,

Skubėdama per klonius, pro kalvas.

O Lietuva – vaikų krauju palaistyta,

Tremta ir šaudyta, ir deginta ugny.

Iškėlus vėliavą vėl laisvės,

Palikus pančius amžiams praeity.

O Lietuva – nuo Vilniaus bokštų,

Nuo Kryžių kalno, nuo senų pilių,

Lyg ašara skaidri ant skruosto,

Kurios iškeist į nieką negaliu.

Knyga „Kryžkelės dangus“ 1999 m.

LIKIMO DOVANOS

Tiek daug likimas dovanojo

Kelių ir kryžkelių, ir vingių.

Einu ir pamąstyt sustoju –

Kiek buvo tų dienų laimingų…

Jų daug… Ir gal skaičiuot neverta –

Širdy jos visos surašytos.

Už laimę taurių kiek išgerta,

Kiek džiugino kiekvienas rytas!

O kiek žmonių, o kiek likimų

Ir apverkta, ir apdainuota!

Kiek nuostabių susitikimų

Gyvenimo man duota!

Nešuosi viską, tartum knygą,

Savo ilguos keliuos rašytą.

Ir laimės ašara štai žiba

Ir nekviesta, ir neprašyta.

Knyga „Vaivorykštės tiltu einu“, 2013 m.