Renkame Varėnos kraštui nusipelniusių žmonių šimtuką                          

                             J. Česnulevičius gimė 1897 m. sausio 9 d. Perlojoje, ūkininko šeimoje. Per Pirmąjį pasaulinį karą buvo pasitraukęs į Rusiją, ten mokėsi, vėliau buvo paimtas į caro armiją. 1918 metų vasarą su pirmąja karo pabėgėlių banga, jis grįžo į Perloją. „Jonas Česnulevičius, 21 metų jaunuolis, Rusijoje baigęs pagreitintus jaunesniųjų karininkų ruošimo kursus, dalyvavęs Rumunijos ir Galicijos fronto kavalerijos mūšiuose, jautėsi turįs kovos žinių, todėl ėmėsi iniciatyvos telkti vyrus į ginkluotą būrį. Būrys sparčiai didėjo, ir spalio mėnesį jame buvo pusšimtis vyrų...   Reikėjo susivokti, kas dedasi Lietuvoje , todėl pirmomis lapkričio dienomis Jonas Česnulevičius, kaip gynybos būrio vadas , išvyko į Vilnių. Gerai mokėdamas rusiškai ir lenkiškai, galėdamas susikalbėti vokiškai, jis parvežė nemažai naujienų: Lietuva greitai turės valdžią, bet „kelia galvas“ komunistai, ginkluojasi lenkai, palaikomi Vilnijos dvarponių...


      Kas daryti Perlojai? Laukti būsimos vyriausybės nurodymų ar pagalbos? Kokios ir kada? Nuovokesni, galvotesni Perlojos vyrai nutaria šaukti sueigą : tegul žmonės išsikalba, pasako savo nuomonę. Visuotinė Perlojos gyventojų ir jos parapijos įgaliotinių sueiga įvyko 1918 m. lapkričio 13 dieną. Sueiga išrinko parapijos Komitetą iš 5 asmenų. Pirmininkas – Jonas Česnulevičius, pakankamai prasilavinęs jaunuolis... Sueiga Komitetui suteikė plačius įgaliojimus tvarkyti visus Perlojos ir jos parapijos apsaugos, teisėtvarkos ir bendruosius buities reikalus. Komitetas per savo veiklos laikotarpį suprato keletą svarbių dalykų: Perloja turi tvarkytis pati, nelaukdama kieno nors pagalbos, privalo padėti savo parapijos kaimams... “- taip apie savo tėvą Joną Česnulevičių ir Perlojos įvykius rašė Petronėlė Česnulevičiūtė knygoje „Kovojanti Perloja (1918-1923)“ [ p. 19-28].


     1919 m. vasarį Perloją užėmė bolševikai, o balandžio mėnesį jiems  pasitraukus,  į Perloją atvyko lietuvių kariuomenės kuopa, kuri buvo sutikta ginkluotu pasipriešinimu. Perlojiškiai aiškinosi lietuvius apšaudę klaidingai juos palaikydami raudonarmiečiais. 1919 m. gegužės 2 d.  ta pati kuopa užėmė Perloją.   Perlojos Respublika faktiškai nustojo egzistavusi: savaime nebeteko galios ankstesnės savivaldos Komitetas ir teismas, neliko vientisos teritorijos.

    


1919 m. gruodžio mėnesį Jonui Česnulevičiui pavyko pabėgti nuo lenkų persekiojimo ir pasiekti Alytų. 1920 m. įstojo į Lietuvos kariuomenę. 1923 m. vedė perlojiškę Izabelę Lukšytę, susilaukė sūnaus ir trijų dukterų. 1930 m. pradėjo dirbti Kauno siaurųjų geležinkelių dirbtuvėse. Vėliau  tarnavo Skapiškio, o 1934-1942 m. – Utenos geležinkelio stotyje budėtoju ir viršininku. 1942 m. persikėlė į Alytų. Susirgęs sunkia širdies liga 1943 m. grįžo į Perloją. Nuo 1949 m. rudens iki pat savo mirties (mirė 1952 m. gegužės 27 d.) gyveno pas savo vyriausiąją dukrą Petronėlę Šiauliuose. 1994 m. pavasarį perlaidotas Perlojos kapinėse.  

                

                                          Parengė  Elena Glavickienė

Varėnos viešosios bibliotekos Bibliografijos, informacijos ir kraštotyros skyriaus vedėja