Rūta Averkienė

Kabelių kaime paminėtos legendinio partizanų vado pulkininko leitenanto Juozo Vitkaus-Kazimieraičio septyniasdešimt penktosios žūties metinės. Labai simboliška, kad paminėtos būtent čia, šiame kaime, kur 1944-1945 metais jis dirbo girininkijoje buhalteriu, kur prasidėjo jo partizaninė veikla. Pagerbti šio iškilaus žmogaus kaip ir kaskart gausiai suvažiavo jo vaikai, vaikaičiai, provaikaičiai, giminės ir visi, kam brangus jo atminimas.




Juozo Vitkaus-Kazimieraičio pagerbimo renginys prasidėjo Šv. Mišiomis, kurias už senelį aukojo jo vaikaitis, kunigas Gintaras Vitkus. Pamokslo metu kunigas G. Vitkus pažymėjo, jog senelio pavyzdys jų giminę sustiprina sunkiausiais laikotarpiais, jog visi meldžiasi už Kazimieraitį ir prašo jo užtarimo bei tiki, kad jis yra šventas žmogus. „Šiandien meldžiamės už Lietuvą, nes mes ir šiandien mokomės branginti ir toliau kurti Tėvynę. Meldžiamės už tuos žmones, kurie kovėsi už žmonių gerovę, laisvę, už galimybę patiems spręsti savo likimą. Prisimenam žmones, kurie įvairiais laikotarpiais čia darbavosi kurdami Lietuvą. Ypatingai šiandien meldžiuosi už savo senelį. Jis žuvo prie Žaliamiškio, bet Kabeliai buvo ta vieta, kur prasidėjo jo partizaninis kelias, kur jis savo, kaip kariškio,  patirtimi dalinosi su vietiniais vyrais ir moterimis. Mes žinome, kad tada buvo daug abejonių ir kiek tos abejonės stūmė į neviltį. Vieni vyrai tik slėpėsi nuo kariuomenės ir išėjo į mišką. Bandau suvokti, kiek šitiems vyrams reikėjo ištverti ir gyventi su neatsakytais klausimais – ar šalia esantis žmogus nebus išdavikas? Juk kiek buvo atvejų, kai kovos draugas, neišlaikęs įtampos, išduodavo savo bendražygius. Tas laikotarpis buvo panašus į pragarą. Pulkininkas leitenantas Juozas Vitkus, turėdamas šeimą ir galėdamas jai užsitikrinti bent minimalų saugumą, tautos reikalus vertino labiau nei asmeninius. Jis tai pasirinko suvokdamas, kad kentės ir artimiausi žmonės, ir tie, kurie jam padėjo... Net ir šiais laikais, net ir laisvėje gyvenant,  kiek yra susipriešinimo! Bet mes privalom kalbėtis, išgirsti, ieškoti dialogo. Tegu Viešpats laimina mus, degu padeda. Dažniau pagalvokim – kaip Dievas mato mane įvairiose situacijose, ko jis tikisi iš manęs. Ką aš galiu padaryti, kad mes galėtume dirbti išvien. Kai paskaitome Liongino Baliukevičiaus–Dzūko dienoraštį, suvokiam, kiek visgi daug idealizmo turėjo partizanai, tad ir mes sekime jų pavyzdžiu – nepraraskime drąsos ir neišsižadėkim savo idealų. Tegu Dievas mums visiems padeda ir globoja sudėtingame laikotarpyje“. 


Šv. Mišių metu bažnytėlėje iškilmingai skambėjo Kazimieraičo vaikaičių ir provaikaičių giedamos giesmės.




Žurnalistė Rūta Averkienė pasidalino savo surinktais Kabelių kaimo žmonių prisiminimais apie Juozą Vitkų– Kazimieraitį. „75 metai istorijoje tėra akimirksnis. Bet 75 metai yra trys kartos, tad gyvenusių tame dramatiškame, tragiškame laikmetyje jau mažai. Bet labai džiugu, kad Kazimieraičio vardas ne tik šiame kaime, bet ir visame Dainavos krašte  iki šiol tariamas su pagarba, Kazimieraičio legenda čia yra gyva. Tuo tenka įsitikinti bendraujant su dar gyvais esančiais laisvės kovų dalyviais arba jų vaikais. Kalbėjomės su Kabelių kaimo partizanų vado Andriaus Valentukevičiaus–Bijūno sūnumi Kostu Valentukevičiumi, Elyte Karlonaite–Miliauskiene ir Sigute  Grigaite. Jie paliudijo, kad svetingi Kabelių kaimo žmonės Kazimieraitį globojo ir padėjo ištverti šeimos ilgesį. Bendraudama su jais supratau, kad kiekvienas pasakojimas, kiekviena prisiminimo nuotrupa yra labai svarbi. Nes pasakoja ne tik apie Kazimieraitį, bet liudija ir to meto žmonių pasiryžimus,  nuotaikas ir drauge yra tarsi svarbus potėpis į bendrą partizaninio karo mūsų kraštuose paveikslą. Jautriais pasakojimais dalijosi Bijūno sūnus Kostas. „Mano tėvukas Andrius Valentukevičius su Kazimieraičiu susipažino 1944 metų spalio mėnesį, kai jis atvažiavo dirbti buhalteriu  į ką tik įsisteigusią Kabelių girininkiją. Tėvukas jau prieš tai priešinosi bolševizmui ir slapstėsi miškuose nuo kariuomenės. Tėvas su kitais jaunais kabeliškiais įsirengė kelis bunkerius ir partizanavo, pas juos ateidavo Kazimieraitis. Jis tėvuką ir užvedė ant tikro partizaninio kelio. Mama visada prisimindavo, kad Juozas Vitkus buvo labai tikintis žmogus ir Kabelių bažnytėlėje šešis mėnesius dažnai melsdavosi su kaimo žmonėmis. Jis noriai bendravo su kabeliškiais, ypač su jaunimu, buvo jiems autoritetas... Tėvą nušovė 1945 m. birželio 16 d. Jis slapstėsi, bet paskutinę dieną dar užėjo į bunkerį  daiktų pasiimt. Beeinant atgal, rusai pasitiko ir toj vietoj pievoj jį nušovė, nuėmė nuo jo gerus batus striukę, striukės kišenėj buvo jo ir mamos nuotrauka. Paskui jie atėjo pas mamos seserį ir pasakė, kad šiandien nušovė žmogų. Sesuo suprato. Tėvą rado įmestą į bunkerį, nurengtą ir užmestą šakom. Mamai reikėjo parsivežti savo vyrą. Visi bijojo, bet visgi atsirado drąsių. Susiorganizao kaimo žmonės, parvežė ir palaidojo. Likau be tėvo trijų mėnesių... Kazimieraitis  labai gedėjo savo ištikimo draugo...“, – su nepaslepiamu liūdesiu balse pasakojo sūnus Kostas. Su mama ir senele jis buvo ištremtas į Sibirą. O kai grįžo, jau laisvoje Lietuvoje netoli bunkerio, kuriame partizanavo Kazimieraitis ir jo tėvas,  ir netoliese pievoje tėvas žuvo,  jis pastatė kryžių. 




Vaikystės prisiminimais  dzūkiškai dalijosi kabeliškė Elytė Miliauskienė, kurios tėvai Kazimieraitį globojo. „Kazimieraitis gyveno mūsų namuose, už pertvaros, mažam kambarėlyje. Tėtukas išpjovė lentas ir ten kampe buvo padaryta slėptuvė. Atsimenu viskų, man buvo jau septyni metai. Kai žinodavom, kai pareis iš darbo, bėgdavau pasitikt. Prismenu, kad mani Kazimieraitis ne vienų kartų an rankų laikė, panešiodavo. O kai susruošė aic miškan, tai mamytė ir tėvukas prašė: „Pone, neikit miškan, žmona liks našlė, o vaikuciai našlaiciai.  O jis pasakė: „O kas kariaus, jei niekas miškan neis?“ Kai jis išajo, tai visciek ataidzinėjo mūs šaimon. Jam an karcies iškeldavom skarytį. Tai reiškė, kad kaiman ramu ir viskas gerai. Jis pas mus miegodavo, valgydavo. Kap nakciu ateidavo tikryc, ar nėra pas mus Kazimieraičio, tai jis kavodavos slėptuvėn, kurių buvo tėvas jam padaris. Tėvas an tos vietos užpyldavo visokių drožlių, kad ciej nesuprast, o Kazimieraičio lovon mano brolis atsiguldavo. Tai ruskiai apžūrėdavo su prožaktorum ir nieko neradį, išaidavo...“. Jis mane nešiodavo, jis pareidavo, o paskui atsisveikino ir pasakė, kad išeinu į Merkinę. Kazimieraitis buvo labai geras, labai tikintis, bažnyčion ėjo, važinėjo į Kauną pas šeimą. Kai išėjo į Merkinę, greitai ir žuvo. Ir verkėm visi kaip savo artimiausio šeimos nario, mes buvom vaikai, jis labai mylėjo mus, sakydavo, kad ir mano vaikai tokie“.




Sigutė Grigaitė, Kazimieraičio ryšininko Jono Grigo dukra, pasakojo: „Mano tėvukas buvo asmeninis Kazimieraičio ryšininkas. Tėvui buvo tekę daug kur pabuvot su Kazimieraičio pavedimais. Kadangi jie turėjo rašomąją mašinėlę ir rotatorių, perdavinėjo kvietimus atvykti ir kitas žinias. 1945 metais Berštų, Pariečės ir Marcinkonių garnizonai apsupo namelį, jie tikėjosi šito, tad buvo išgabenę ir išslapstę didžiumą reikalingų daiktų. Tėvą Kazimieraitis išsiuntė pranešti kitoms partizanų kuopoms už Merkio ir Nemuno. Kiti vyrai buvo išsislapstę po kitus bunkerius. Vadas Bijūnas su Motiejum Krauneliu–Balandžiu anksti rytą nuėjo pasiimti daiktų ir grįždami pateko į pasalą. Bijūnas žuvo pirmas. Tėvas, atlikęs pavedimą, grįžo į Rudnią, tada sužinojo apie nelaimę. Kazimieraitis slapstėsi trečiame bunkeryje. Tėvas iškart nuėjo pas jį ir išvedė, nes ten likti buvo pavojinga. Tėvas atsisveikindamas su Kazimieraičiu jam padovanojo automatinį pistoletą. Kazimieraitis tėvui buvo labai atviras, daug pasakodavo. Šviesdavo jį. Tėvas klausė, kodėl jis, būdamas aukšto rango karininkas, nepasitraukia į Vakarus, o jis atsakydavo: O kas čia vadovaus ir kovos, jei mes pasitrauksim. Mes gi davėme priesaiką“. Kazimieraitis buvo labai tikintis, prieš kur nors eidamas, visada pasimelsdavo“.  




Kasčiūnų kaime gyvenančio  ir tikrąją šio krašto pokario laisvės kovų istoriją liudijančio paskutinio likusio gyvo devyniasdešimt šešerių metų Varėnos krašto partizano Juozo Jakavonio-Tigro prisiminimai apie Kazimieraitį taip pat neįkainojami.  Būdamas dvidešimties metų, jis šioje savo tėvų sodyboje ant paties Merkio kranto su kitais  partizanais įrengė bunkerį, kuriame 1945–1946 m. gyveno ir dirbo Pietų Lietuvos partizanų vadai Juozas Vitkus–Kazimieraitis ir Adolfas Ramanauskas–Vanagas. Vadavietėje buvo įrengta spaustuvėlė, spausdinamas partizanų laikraštis „Laisvės varpas“, rengiami ir spausdinami štabo dokumentai. „1945 m. atėjus žiemai, A. Ramanauskas-Vanagas ir aš paprašėme, kad mano tėvas mūsų sodyboje leistų išsikasti žieminę slėptuvę. Čia vėliau ateidavo ir gyveno ir Dainavos apygardos partizanų vadas Kazimieraitis. Šiame bunkeryje buvo įsikūręs Dainavos apygardos štabas. Aš iš Druskininkų milicijos su draugu išvogėme spausdinimo mašinėlę, kurią pėsčiomis per miškus ant pečių parnešiau į tėvų sodyboje esantį bunkerį.   Mane Kazimieraitis net išbučiavo, nes mašinėlė buvo labai reikalinga atsišaukimams, dainoms, įvairiems tekstams spausdinti. Vėliau čia buvo spausdinamas laikraštėlis  „Laisvės varpas“, kurio keletas egzempliorių aš išsaugoju iki šių dienų. Mano uždavinys buvo susisiekti su kitais vadais, perduoti slaptą informaciją ar dokumentus, visur lydėti Vanagą ir Kazimieraitį. Man jis iki šiol išliko partizanų vado idealas“.