Aušo ankstyvas Vasario 16-osios rytas. Piečiausiame Lietuvos pakrašty – Kabeliuose – Varėnos rinktinės Kabelių užkardos pasieniečiai ir Karinių oro pajėgų kariai pirmieji iškilmingai pasveikino Lietuvą sugiedoję himną. Jų balsai sklido laukais ir skverbėsi į netoliese žaliuojantį mišką.

Kaimo žmonės prie savo namų neskubėdami kabino trispalves. Nedaug jų šiemet. Anksčiau kabeliškiai vėliavą būtinai iškeldavo prie kaimo kryžiaus, bet dabar kryžių nelikę – beveik visi supuvo ir išlūžo, todėl išnyko ir vėliavos kėlimo paprotys. Gretimame Ašašninkų kaime pačius kryžius ir vėliavos kėlimo per valstybines šventes paprotį rūpestingai puoselėja ašašninkiečiai. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo statytus ir pradėjusius pūti tris kryžius kaimo žmonės patys atrestauravo, o kaimo vidury pastatė naują, prie kurio vėliavą per valstybines šventes kelia ašašninkietis Giedrius Valentukevičius.

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio iškilmės Kabeliuose pradėtos šv. Mišiomis, kurias aukojo kun. Pavelas Paukšto. Į rytines pamaldas pasimelsti už tėvynę susirinko jaukus būrelis žmonių iš parapijos kaimų – Musteikos, Margionių, Šklėrių, Daržinėlių, Ašašninkų ir Kabelių. Kun. P. Paukšto pamaldose dalyvavusiems pasieniečiams visų parapijiečių vardu įteikė Vytauto Vitkaus knygą „Pulkininkas Kazimieraitis“ su užrašytu linkėjimu „Nepaleiskime Lietuvos“. Simboliška, kad knyga įteikta bažnyčioje, kurioje daugiau nei prieš 70 m. meldėsi garsus Dainavos apygardos partizanų vadas Juozas Vitkus.

Tą pačią dieną Vilniuje, Lukiškių aikštėje, buvo šventinama 40 Laisvės kovotojų relikvijų bei žemė, suvežta iš vykusių mūšių bei kovotojų palaidojimo vietų. Saujelė žemės iš Kabelių miškuose esančios Kazimieraičio vadavietės, kurioje žuvo Kabelių partizanų vadas Andrius Valentukevičius-Bijūnas, ir dvi relikvijos – Kazimieraičio ir Bijūno nuotraukos ir Pietų apygardos partizanų vado sukurta malda – su relikvijų ir žemės paėmimo aktu buvo nuleista į Lukiškių aikštės ertmę. Aktą pasirašė ats. plk. Algimantas Vyšniauskas, Bijūno sūnus Andrius Valentukevičius ir Varėnos rinktinės Kabelių užkardos vyresnysis specialistas Saulius Valentukevičius.

Po šv. Mišių skambant varpams kabeliškiai prie parapijos namų, buvusios girininkijos, kurioje 1944 m. dirbo J. Vitkus, pagerbė Dainavos apygardos partizanų vado atminimą, aplankė partizanų kapus, ant jų padėjo gėlių, uždegė žvakutes. Vėliau visi dalyviai rinkosi į Vasario 16-osios minėjimą daugiafunkciame centre.

Minėjimą režisavęs Virgilijus Petras Matula kalbėjo: „Lietuva yra tokia, kokie esame mes. Ir ji yra ten, kur mes esame <...> Kai susitinki svetimtautį, jis apie Lietuvą sprendžia iš tavęs. Tu esi ambasadorius, ir jei tu gerai dirbi, esi sąžiningas, jie sako, kad lietuviai yra geri. Mums Lietuva yra vieta, kur mes gyvenam, kur yra mūsų bendruomenė, mūsų kaimas, kur yra mūsų džiaugsmai ir netektys“. Režisierius Lietuvos valstybės atkūrimo šventės minėjimo scenarijaus pagrindu pasirinko šio krašto keliautojo, iškilaus mokslininko Jono Grigo knygos „Pažinimo keliais“ mintis. Nors profesoriaus tėviškėje tądien nebuvo, bet kabeliškiai sulaikę kvapą klausėsi jautriai V. P. Matulos skaitomo teksto: „Gimtinės vardas man visą gyvenimą skambėjo mieliau už daug kartų lankytus Paryžių ar Tokiją, Madridą, Vašingtoną ar Čikagą, o Dzūkijos smėlynai ir pušynų ošimas buvo mielesni už nuostabius Šveicarijos ir Australijos Alpių ar Amerikos Jeloustouno peizažus ir Indijos Bengalijos pakrančių kokoso palmių ošimą. Grūdos upelis tada man darė didesnį įspūdį, nei vėliau Misisipė ar Reinas, Grūdos ežere aš su didesniu malonumu maudydavausi nei vėliau šiltose Viduržemio jūros ar Ramiojo vandenyno bangose. Sodyba, tėvo apsodinta ąžuolais ir liepomis, su bičių aviliais sode, apsupta pilnais grybų ir uogų miškais, buvo mano širdies meilė“.

 Kabeliškiai paįvairino režisieriaus mintis ir skaitomos J. Grigo knygos teksto ištraukas  dainomis. Salė pritardavo jų balsams, ir galėjai justi dermę ir vienybę su tądien Viliuje likusiais kraštiečiais – prof. Jonu Grigu ir  Lukiškių aikštėje iškilmingoje ceremonijoje dalyvavusiu ats. plk. Algimantu Vyšniausku ir Kazimieraičio šeima...

Pasibaigus minėjimui kabeliškiai nusifotografavo atminimui, kad ateities kartos, žiūrėdamos į

 2018 m. vasario 16 d. nuotrauką, atpažintų savo gimines arba, kaip sakė V.P. Matula, galėtų parodyti ilgaplaukę žvitriaakę mergaitę ir pasakytų, kad tai yra jų proprosenelė...

Po minėjimo kabeliškiai neskubėjo skirstytis. Kabelių kaimo bendruomenės pirmininkė Marytė Jankienė jautriai vėrė dalyvių širdis ir skatino kalbėti apie Vasario 16-osios dienos svarbą... Ir toje neoficialioje aplinkoje, kai išsisklaidė visas patosas, įvyko nuostabiausias tos dienos įvykis, suvirpinęs ne vieno kabeliškio jautriausias širdies stygas. Negaliu kalbėti apie kitus, todėl pasidalinsiu savo įspūdžiais.

Buvau trumpam išėjusi. Palikau džiugų ir šventinį erzelį, o grįžusi matau, kad visi sustingę. Susimąstę. Išgirstu pažįstamą duslų balsą, sklindantį iš Marytės Jankienės iškelto telefono. Kažkokia sustabdyta šventa laiko akimirka... Mūsų žmogus – prof. Jonas Grigas – sveikina savo tėviškės žmones Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga. Žvilgteliu į režisierių V.P. Matulą – jis vos sulaiko ašaras... Aš taip pat... O tiek pagarbos, tiek tylos... Ir pirmą kartą kvantinės fizikos profesoriui elektromagnetinėmis bangomis į Vilnių skriejo širdinga ir garsi kabeliškių padėka „Ačiū! Ačiū! Ačiū!“

Ir nesvarbu, kur bebūtume, Lietuvos pakrašty, ar jos centre, kai išnyksta „aš“ ir „tu“, išauga „mes“ – Lietuva. Kartais taip, kaip pietiniame Lietuvos pakrašty – Kabeliuose... 

Danutė Valentukevičienė