Kaip jūs jaučiatės? Ar esate laimingi? Mums tai rūpi!

 Kaip jūs jaučiatės? Ar esate laimingi? Mums tai rūpi!

Dalia Kitavičienė

Alytaus rajono
savivaldybės mero pavaduotoja

 

Dabartinė mūsų gyvenimo situacija dėl COVID-19
pandemijos yra įtempta ir labai sudėtinga. Tokios dar nėra buvę, ir, deja,
niekas negali pasakyti, kiek ji tęsis.

 

Antrajam karantinui lyg ir buvome labiau
pasiruošę, bet pradėjo ryškėti nauji skauduliai, nauji perdegimo požymiai,
įtampa, nerimas dėl neprognozuojamos ateities ir nežinia.

 

Visiškai suprantama, kad jaučiamės sutrikę,
bejėgiai ir pavargę. Vieni pavargę nuo nesuskaičiuojamų darbo valandų ir
bandymo sukontroliuoti tai, kas, kaip jau galėjome įsitikinti, nesileidžia būti
kontroliuojamas, kiti – priešingai – pervargę nuo daugiau negu metus trunkančio
neįprasto, niekada net nesapnuoto gyvenimo: negalėjimo dirbti, apkabinti savo
artimųjų, atostogauti ar net gedėti ir išlydėti savo artimųjų.

                       

Viskas dabar yra kitaip. Viskas visiems yra
kitaip. Nieko keisto, kad kai kuriems kyla noras priešintis, maištauti,
nepaisyti nustatytų taisyklių, kiti leidžiasi į susikaustymo, liūdesio ar net
depresijos tamsą.

 

Mūsų emocinei sveikatai reikia pagalbos. Padėti
sau ir savo artimiesiems neretai galime patys, nes dėmesys, atjautus žodis,
pasivaikščiojimas, nors ir nuotolinis, gražių prisiminimų labirintais gali
kasdienybę paversti lengvesne, o paties ir artimų žmonių pervargusią,
įsiaudrinusią psichiką  nuraminti.

 

Bet svarbu nepamiršti, kad kartais reikia ir
profesionalios pagalbos, kurios ieškoti nėra gėda, priešingai – tai mūsų
pareiga.
 

 

Pakeiskime mąstymą, gyvenimas bus gražesnis

 

Algimantas Kitrys

Psichologas

 

Mus užvaldo stresas

 

Kai
patenkame į situaciją, kuri mums kelia pavojų ir kurios negalime kontroliuoti,
patiriame stresą. Organizmas pasiruošia arba bėgti nuo pavojaus, arba kovoti.
Tokia yra „kovok ar bėk“ reakcija.

 

Jei
būsena trunka neilgai, ji nėra pavojinga ir padeda mums išgyventi grėsmingoje
situacijoje. Kai pavojaus nebelieka, organizmas grįžta į įprastą būseną. Bet
kai stresinė situacija užsitęsia ir trunka ilgiau negu kelias valandas,
organizmo pusiausvyra smarkiai sutrinka. Kuo ilgiau stresas trunka, tuo šie
sutrikimai didesni.

 

Kai
organizmas funkcionuoja „kovok ar bėk“ režimu, su išoriniu pasauliu bendraujame
per savo jutimus: regą, klausą, uoslę, skonį ir lytėjimą. Mūsų suvokimo laukas
labai susiaurėja, dėmesys būna sutelktas tik į materialius dalykus. Tada mums
būna svarbus tik kūnas ir konkreti išorinė situacija. Tampame visiškais
materialistais. Egzistuoja tik išorinis pasaulis, nes būtent iš ten ateina
pavojus. Taip streso hormonų kokteilis mus nukreipia į išorę.

 

Pavyzdžiui,
gauname vadovo ar šeimos nario pastabą, ir mus užvaldo intensyvios emocijos –
pyktis, nerimas, liūdesys, pavojaus nuojauta, gėda, kaltė. Kaip į tai reaguoja
mūsų organizmas? Lygiai taip pat, kaip reaguodavo organizmai žmonių, kurie
senovėje netikėtai akis į akį susidurdavo su plėšrūnu. Tačiau mūsų organizmas į
pusiausvyros būseną negrįžta, ir streso hormonų lygis nesumažėja. Senovės
žmonės su išoriniais pavojais susidurdavo kartais, o mus nepalankūs išorės
veiksniai (stresoriai) veikia nuolat.

 

Gyvendamos
„kovok ar bėk“ režimu, smegenys be paliovos jaučia įtampą, nuolat būna labai
budrios, stengiasi nuspėti ir kontroliuoti įvykių eigą. Kuo ilgiau tai trunka,
tuo labiau stiprėja mūsų priklausomybė nuo streso hormonų, ir tuo artimiau mes
tapatinamės su savo kūnu, su materialia aplinka ir įvykiais, kurie rutuliojasi,
kaip literatūriniuose šaltiniuose teigiama, linijiniame laike. Tada visas mūsų
dėmesys yra išsisklaidęs išorėje ir šokinėja 
nuo vieno objekto prie kito. Kadangi kiekvienas toks objektas susijęs su
vis kitu neuronų tinklu, tai smegenys ima funkcionuoti neefektyviai.

 

Netvarkingai
ir nesinchroniškai įsijungiantys ir išsijungiantys atskiri neuronų tinklai
primena žaibus danguje ar būrį būgnininkų, kurie muša savo būgnus chaotiškai ir
be jokio ritmo. Todėl galima daryti prielaidą, jei taip funkcionuoja smegenys, tai
toks yra ir žmogaus gyvenimas.

 

Ištrūkti iš užburto rato

 

Maža
to, žmogus nesąmoningai tarsi stengiasi tokią būseną įtvirtinti ir palaikyti.
Pavyzdžiui, darbe elgiasi taip, kad vadovas jį kritikuotų, bendradarbiai verstų
jausti nesveiką konkurenciją;  bendrauja
su žmonėmis, kurie verčia jį nuolatos kentėti; ieško priešų, kad išreikštų savo
neapykantą; provokuoja tėvus, kad primestų jiems kaltės jausmą; socialiniuose
tinkluose bendrauja su tokiais žmonėmis, kurie verčia jaustis nesaugiai;
žiniasklaidoje ieško tokių naujienų, kurios keltų pyktį; bendrauja su buvusiu
partneriu, kad jis ar ji leistų jam išgyventi apmaudą, o kai suskaičiuoja savo
pinigus, pajunta stygių.

 

Todėl
tokiam žmogui sunku užmegzti naują pažintį, nelengva pagerinti finansinę padėtį
ar išsigydyti lėtinę ligą. Jo gyvenime nevyksta nieko naujo, taip jis tik
sukasi užburtame nesėkmių ir negatyvių emocijų rate. Su išoriniu pasauliu
nusistovi tvarūs energiniai ryšiai. Kuo negatyvios emocijos stipresnės, tuo su
senu pasauliu ryšiai stipresni, ir tuo mažiau lieka galimybių sukurti ką nors
nauja.

 


tai reikštų praktiškai? Jeigu diena iš dienos mintijame vis tas pačias mintis
ir tikimės, kad ateitis bus tokia pati, kokia buvo praeitis, tai begaliniai
energijos bei informacijos laukai mums tokią ateitį ir realizuoja. Pavyzdžiui,
jei atsikėlęs iš ryto galvoji apie skausmą, tai skausmą greitai pajusi iš
tikrųjų – jis atsiras iš begalinių galimybių lauko.

 

Mūsų
ryšius su išorinio pasaulio elementais (žmonėmis, vietomis, situacijomis)
galima palyginti su ryšiais, kurie susieja atomus į molekules. Jei norime
atskirti du atomus, tam turime skirti tam tikrą kiekį energijos. Kad nutrauktume
savo ryšius su išorinio pasaulio elementais, turime atitraukti nuo jų mintis,
dėmesį ir energiją, o tam reikia pastangų.

 

Iškyla
vienas svarbus klausimas: kiek energijos eikvojame, kad palaikytume savo esamą
negatyvią emocinę būseną, kad jaustume pyktį, apmaudą, baimę, stygių? Tos
energijos yra tiek, kad jei ją nukreiptume tinkama kryptimi, galėtume susikurti
visai naują likimą. Tam, kad energija išlaisvėtų, turime pakeisti savo vidinę
būseną, ir vienas iš būdų tai padaryti gali būti atsipalaidavimo pratimai,
meditacija, pozityvios mintys.

 

Kai
liaujamės gyvenę „kovok arba bėk“ režimu, kai baimės, nerimo pykčio, agresijos
vietą užima meilė, atjauta ir dėkingumas, – mūsų energinis laukas pradeda
keistis.

 

Būti laisvam, mylinčiam, dėkingam

 

Neturime
nei išsigąsti, nei nuliūsti, nei supykti, kai matome, kaip griūva seni mąstymo
ir elgesio modeliai. Tai yra neišvengiama evoliucinio proceso dalis. Užuot
nerimavę, mes tada turime pamatyti visai naują ateitį, naują energiją, naują
sąmonę. Kad atsirastų kas nors nauja, sena turi pasitraukti iš kelio.

 

Kai
pasukame šiuo pokyčių keliu, neturime aklai sekti savo „lyderiais“ ir sutelkti
dėmesį tik į juos, nes tada jie užvaldys mūsų energiją, o drauge – ir mus
pačius. Būtent taip atsiduriame kitų žmonių valdžioje. Jeigu jie nesilaiko
svarbiausių principų ir vertybių – jeigu nesiekia tapti laisvi, jei nesiekia
visuotinės gerovės ir taikos, – jie nuves mus blogu keliu.

 

Tik
tada, kai mes nubusime ir liausimės gyvenę „kovok arba bėk“ režimu, mes
suklestėsime. Tada atsiskleis mūsų tikra žmogiška prigimtis, kuri skatina
mylėti, rūpintis kitais ir jiems tarnauti.

Kiekvieną
dieną užduokite sau šį klausimą: o kaip pasielgtų meilė?

 

Meilė
yra tai, kas mes visi iš tikrųjų esame. Vedami meilės, mes galime pakeisti
mąstymą, negatyvias mintis pakeisti pozityviomis, ir gyvenimas taps gražesnis.

 

Kaip padėti sau, kai
nuolat lydi liūdna nuotaika?

 

Liūdesys yra jausmas, kurį patiria visi. Dėl daugybės gyvenimo
įvykių žmonės gali pasijusti liūdni. Tai ir suprastėjusi sveikata, ir santykių
krizės, ir darbo ar pajamų praradimas, ir kitokios nesėkmės bei nusivylimai –
visa tai gali neigiamai paveikti nuotaiką – sukelti liūdesį. O kartais tiesiog
jaučiame liūdesį, bet nežinome –kodėl?

 

Liūdesys
normalaus gyvenimo ritmo nesutrikdo: galime dirbti, bendrauti, susitvarkome su
pareigomis, yra šiek tiek liūdna, tačiau tai netrukdo kartu ir pasidžiaugti
tuo, kas vyksta aplink mus (pavasariu, saule, bundančia gamta, šventėmis,
artimaisiais ir pan.). Liūdėdami išlaikome seną pasaulėžiūrą, tikime žmonėmis,
ateitimi, gėriu.

 

Jokiu
būdu nereikia, pajutus liūdesį, bandyti prasiblaškyti, pralinksminti save,
nekreipti dėmesio ar užsimiršti. Liūdesiui reikia pagarbaus mūsų dėmesio.
Liūdnam žmogui nereikia siūlyti mąstyti pozityviai, geriau leisti jam suprasti,
kad patys esate tai pajutę ir kad liūdėti yra normalu.
 

Požymiai,
rodantys, kad yra kur kas rimčiau

 

Paprastas
liūdesys, prastas nusiteikimas ar negatyvus požiūris į gyvenimą, kurį panorus
galima pakeisti, tai dar nėra depresija.

 

Paprastas
liūdesys nuo depresinio liūdesio pirmiausia skiriasi stiprumu.
Pastarasis yra daug stipresnis, labiau slegiantis, išmušantis iš normalaus
gyvenimo ritmo, pasižymintis tuo, kad žmogus negali susikaupti, atlikti įprastų
darbų arba jų atlikimui reikia dėti labai daug pastangų.

 

Antra,
skiriasi trukme. Depresinės būsenos trunka ilgai – mėnesių
mėnesiais, ir jos dažnai yra linkusios ne savaime praeiti, o sunkėti.

 

Trečia
– paprastas liūdesys nuo depresijos skiriasi pačia liūdesio kokybe.  Paprastas
liūdesys kinta – jame yra ir ilgesio, ir vilties, ir lengvo liūdesio, ir
praėjusio gyvenimo etapo apmąstymų, ir planų ateičiai. O jei pasireiškia
depresija, žmogaus emocinė būsena tampa vienoda – liūdna, beviltiška,
prislėgta, apatiška ir klampi, nesikeičianti.

 

Taip
pat skiriasi ir poreikis bendrauti. Kai žmogus liūdnas, bendrauti
jis nori truputį mažiau nei anksčiau, o jeigu bendraujama, tai su artimesniais
žmonėmis, draugais. Esant depresinei būsenai, paprastai bendrauti arba visai
nesinori, arba žmogus prisiverčia bendrauti tik su keliais  artimiausiais žmonėmis.

 

Susirgus
depresija ar ištikus depresinei būsenai, kuri slegia, nesikeičia ir trunka bent
jau dvi savaites arba ilgiau, reikėtų ilgai nelaukti ir kreiptis pagalbos į
psichologą, psichoterapeutą arba psichiatrą. Kuo lengvesnės depresinės būsenos
kreipsitės į medikus, tuo greičiau ją įveiksite ir tuo mažiau su ja
kankinsitės.

 

Kaip suvaldyti, perkeisti
kylantį įniršį, pyktį?

 

Atkreipkite
dėmesį į tai, kad pykčio emocija svyruoja nuo susierzinimo iki įtūžio. Pyktis
susijęs su žalos ar nuoskaudos suvokimu ir įsitikinimu, kad pažeistos svarbios
taisyklės. Supykstame, jeigu manome, kad su mumis neteisingai pasielgė, be
reikalo įžeidė ar nedavė to, ko tikėjomės. Atkreipkite dėmesį į tai, kad ne
skausmas ar žala mus įpykino, o taisyklių pažeidimas ar vilčių neišsipildymas.

 

Kiek
konkrečioje situacijoje supyksime, priklausys nuo to, kaip interpretuosime
įvykį.  Dėl šio jausmo gali kilti įvairiausių problemų: konfliktai darbe,
pasikeisti tarpasmeniniai santykiai, galiausiai pyktis gali visiškai pakeisti
jūsų gyvenimo kokybę.

 

Stebuklingo
recepto, kaip suvaldyti pyktį, nėra. Svarbu atrasti, kas sukelia mums pyktį, ir
tada sukurti planą, kas padėtų to išvengti. Galime aptarti keletą bendrų pykčio
valdymo priemonių:

 

1.     
Kognityvinės psichologijos atstovai
teigia, kad piktas mintis įmanoma sustabdyti. Kai susigriebiame, kad jau
galvojame apie neteisybę, reikia garsiai pasakyti sau – „Stop!“ ir
stengtis mąstyti apie ką kita, o dar geriau susirasti kuo labiau įtraukiantį
užsiėmimą, kuris nors valandai priverstų mus užmiršti pyktį.

 

 2.
Pajutus kylantį pyktį skaičiuoti iki 10. Šį patarimą tikriausiai jau esate girdėję ne vieną kartą
– jei supykai, suskaičiuok iki 10 ir nurimsi. Per tą laiką dėmesys bus
nukreiptas kita linkme, po to nereaguosite taip impulsyviai. Pratimas labai
paprastas ir išties labai veiksmingas.

 

3. Lengviausias būdas sustabdyti pyktį – sureguliuoti
kvėpavimą. Keletą sekundžių giliai pakvėpuokite: giliai įkvėpkite ir ramiai
iškvėpkite. Nors daugeliui tai atrodo neveiksminga, bet iš tikrųjų tai -
efektyvus būdas nusiraminti tiek supykus, tiek susinervinus.

 

4. Jei supyko kitas asmuo: neliepkite nusiraminti, nekelkite
balso – tai gali dar labiau provokuoti pyktį. Laikykitės atstumo ir žinokite,
kada geriau atsitraukti, t. y., nepatarinėti, nevertinti ir pan. Nekomentuokite
to, kas yra akivaizdu, pvz., „matau, kad esi labai nusiminęs ir piktas“.  Nekritikuokite, neįžeidinėkite, nebauginkite,
nes toks elgesys gali tik pabloginti situaciją. Geriau paprašykite paaiškinti,
kodėl žmogus pyksta, kas jam nepatinka ir pan.

 

Suvaldyti šią emociją gali būti tikrai nelengva, tačiau tai
padaryti būtina ne tik dėl aplinkinių. Tai padaryti svarbu dėl savęs paties ir
savo sveikatos. Pyktis, ypač nevaldomas, gali sukelti įvairiausias ligas:
pakyla kraujospūdis, gali atsirasti depresijos ar nerimo ženklų, taip pat yra
rizika susirgti širdies ligomis.

 

Ką daryti situacijoje, kurios pats
žmogus negali pakeisti?

 

Gyvenime
svarbu mokytis pralaimėti, priimti save net kaip netobulą asmenybę, priimti
save taip, kad galėtume pasikeisti, augti, tobulėti. Savęs priėmimo darbas –
tai mūsų emocijos, mintys, elgesys, kurį 
paskatina įvairios situacijos.

Įkyrių
minčių manija – tai niūrių minčių ar vaizdų, kurių centre – neigiami savo paties
arba pasaulio aspektai. Dažnai jie sudaro visos psichinės veiklos foną.
Išgyvenę savivertės pusiausvyrą ardantį įvykį, žmonės ir toliau gyvena,
bendrauja, bet jų galvoje jau pamažu įsisuka mažas įkyrių minčių atkartojimo
malūnėlis, ir jis mala, mala…   

 

Kodėl
neleidžiam sau pasakyti: „nežinau“, „nieko neišmanau“, „nieko nesuprantu“?

 

Kaip
ir visais vengimo atvejais, čia glūdi įsitikinimas, kad atsiskleisdami –
pripažindami ar parodydami savo ribas ir silpnybes, – tampame pažeidžiami, ne
tokie „kieti“, kokie norėtume būti.

 

O
juk net ir keisti tai, kas mums atrodo būtina, galime ramiai ir geranoriškai,
neapsimetant visažiniais, neniekinant kitų, ypač – tikrai daugiau žinančių ir
suprantančių.
 






























































































































































































































Pastangos
ugdyti asmenybę trunka visą gyvenimą, tad būtina priimti save, keistis ir
gyventi taikioje vidinėje atmosferoje. 


Naujienos iš interneto

Rašyti komentarą

Daugiau straipsnių