Besišypsanti, atlapaširdė dzūkaitė 18-metė Akvilė Marcinkevičiūtė - iš Kružiūnų kaimo Punios seniūnijos.  Ji – Butrimonių gimnazijos abiturientė.  Šoka šokių kolektyve „Gojelis“, dainuoja, veda mokyklos ir Butrimonių seniūnijos organizuojamus renginius. Scenos baimę jaučia, bet džiaugiasi šeimos, bendruomenės, gimnazijos palaikymu.

Paskatinta Butrimonių gimnazijos direktoriaus Valdo Valvonio ir muzikos mokytojos Neringos Valvonienės, Akvilė „užlipo ant scenos“ ir nuo jos nenulipa iki šiol. „Man gimnazijos direktorius leido vesti mokyklos renginius, kuriuose mane pastebėjo Butrimonių seniūnas Andrius Karlonas. Vėliau jis paprašė vesti Butrimonių garsią Sekminių šventę. Taip kaip vedančioji augau aš, o kartu ir aplinkinių pasitikėjimas manimi” – apie renginių vedimą kalba Akvilė.

Mergina pasakoja, kad pirmą kartą ant scenos užlipo būdama dar antroje klasėje. „Man pradėjus lankyti Butrimonių mokyklą, muzikos mokytoja pakvietė dainuoti. Nuo to viskas ir prasidėjo. Vėliau mane pakvietė į teatro užsiėmimus mokytoja Asta Daironienė“, - pasakojo A. Marcinkevičiūtė. Ji teatro mokytojai labai dėkinga, nes pasak merginos, ji  „įdėjo daug įdirbio į mane“, kuris labai praverčia vedant renginius.

Kaupia patirtį  

Akvilė renginius veda jau dvejus metus. Sceną ji vadina pašaukimu. Vienas pirmųjų renginių, kuriuose ji „išėjo už gimnazijos ribų“, buvo praėjusiais metais vykusi „Adamkiada“ – Lietuvos mokinių sporto ir meno šventė, skirta jauniems, gabiems ir aktyviems Lietuvos kaimo mokyklų mokiniams. Akvilė atvira, kaskart  lipdama į sceną ji jaučia, kad „kojytės ir rankytės dreba“. „Sakoma, kad jeigu nejausi baimės, geriau į sceną nelipti. Baimė duoda adrenalino, tuomet savo darbą padarau 110 procentų“, - įsitikinusi pašnekovė.  Kiekvienas renginys merginai yra atsakomybė už bendruomenę, už savo šeimą, už žmones, kurie patikėjo jai vesti renginį.  
Paklausta, kaip Akvilė ruošiasi renginiams, atsidūsta ir sako: „Iššūkių netrūksta. Būna, kad scenarijų gaunu prieš savaitę, arba prieš pat renginį. Pasitaiko, kad scenarijus keičiasi ir prieš renginį, o tada tenka suktis iš padėties“. Scenarijaus mergina prieš veidrodį neskaito. Ji persiskaito sau, susideda akcentus, kaip turėtų būti. Jeigu būna repeticija, Akvilė scenarijų skaito ant scenos. Kad renginių vedimo kartelė kiltų aukščiau ir aukščiau mergina sako, kad jai dar trūksta didesnės patirties, kuri ateis su laiku.

Ateitis – scena

Kitais metais baigsianti mokyklą, A. Marcinkevičiūtė įsitikinusi, kad savo ateitį sies su scena, menu, kultūra. Galvoja apie šių krypčių studijas. „Nematau savęs niekur kitur, tik scenoje“, - tvirtai sako pašnekovė. Ji ketvirtas vaikas, pagrandukas šeimoje. Akvilės tėvai  Nijolė ir Antanas Marcinkevičiai džiaugiasi dukra. Ji drąsi, energinga, veikli. Visiška savo vyresnėlių priešingybė, kurie yra kuklūs, ramūs. „Visi trupinukai, kurių neturi brolis ir sesės į mane sugulė“, - šypsosi mergina. Mokslai A. Marcinkevičiūtei sekasi gerai. Vienos mėgstamos pamokos ji neturi. Visgi stipriausiai jaučiasi lietuvių kalbos pamokoje. „Čia daugiausiai minčių turiu. Tai artima scenai“, - pažymi pašnekovė.

Akvilės svajonės šviesios ir gražios, kaip ir ji pati. „Mano prioritetas - aplinkinių laimė, draugystė, pagalba, pykčio nebuvimas. Noriu, kad žmonės šypsotųsi, ir aš galėčiau suteikti jiems gerą emociją“, - sako A. Marcinkevičiūtė. 

Danielius Jakubavičius

Video: