Kylanti renginių vedėja Akvilė Marcinkevičiūtė dėkinga savo krašto žmonėms už palaikymą

 Kylanti renginių vedėja Akvilė Marcinkevičiūtė dėkinga savo krašto žmonėms už palaikymą

Besišypsanti,
atlapaširdė dzūkaitė 18-metė Akvilė Marcinkevičiūtė – iš Kružiūnų kaimo Punios
seniūnijos.  Ji – Butrimonių gimnazijos
abiturientė.  Šoka šokių kolektyve
„Gojelis“, dainuoja, veda mokyklos ir Butrimonių seniūnijos organizuojamus renginius.
Scenos baimę jaučia, bet džiaugiasi šeimos, bendruomenės, gimnazijos palaikymu.

Paskatinta
Butrimonių gimnazijos direktoriaus Valdo Valvonio ir muzikos mokytojos Neringos
Valvonienės, Akvilė „užlipo ant scenos“ ir nuo jos nenulipa iki šiol. „Man
gimnazijos direktorius leido vesti mokyklos renginius, kuriuose mane pastebėjo
Butrimonių seniūnas Andrius Karlonas. Vėliau jis paprašė vesti Butrimonių
garsią Sekminių šventę. Taip kaip vedančioji augau aš, o kartu ir aplinkinių pasitikėjimas
manimi” – apie renginių vedimą kalba Akvilė.

Mergina pasakoja,
kad pirmą kartą ant scenos užlipo būdama dar antroje klasėje. „Man pradėjus
lankyti Butrimonių mokyklą, muzikos mokytoja pakvietė dainuoti. Nuo to viskas ir
prasidėjo. Vėliau mane pakvietė į teatro užsiėmimus mokytoja Asta Daironienė“,
– pasakojo A. Marcinkevičiūtė. Ji teatro mokytojai labai dėkinga, nes pasak
merginos, ji  „įdėjo daug įdirbio į mane“,
kuris labai praverčia vedant renginius.

Kaupia
patirtį  

Akvilė renginius
veda jau dvejus metus. Sceną ji vadina pašaukimu. Vienas pirmųjų renginių,
kuriuose ji „išėjo už gimnazijos ribų“, buvo praėjusiais metais vykusi
„Adamkiada“ – Lietuvos mokinių sporto ir meno šventė, skirta jauniems, gabiems
ir aktyviems Lietuvos kaimo mokyklų mokiniams. Akvilė atvira, kaskart  lipdama į sceną ji jaučia, kad „kojytės ir rankytės
dreba“. „Sakoma, kad jeigu nejausi baimės, geriau į sceną nelipti. Baimė duoda
adrenalino, tuomet savo darbą padarau 110 procentų“, – įsitikinusi
pašnekovė.  Kiekvienas renginys merginai
yra atsakomybė už bendruomenę, už savo šeimą, už žmones, kurie patikėjo jai
vesti renginį.  

Paklausta, kaip Akvilė ruošiasi renginiams, atsidūsta ir sako: „Iššūkių
netrūksta. Būna, kad scenarijų gaunu prieš savaitę, arba prieš pat renginį.
Pasitaiko, kad scenarijus keičiasi ir prieš renginį, o tada tenka suktis iš padėties“.
Scenarijaus mergina prieš veidrodį neskaito. Ji persiskaito sau, susideda
akcentus, kaip turėtų būti. Jeigu būna repeticija, Akvilė scenarijų skaito ant
scenos. Kad renginių vedimo kartelė kiltų aukščiau ir aukščiau mergina sako,
kad jai dar trūksta didesnės patirties, kuri ateis su laiku.

Ateitis
– scena

Kitais metais
baigsianti mokyklą, A. Marcinkevičiūtė įsitikinusi, kad savo ateitį sies su
scena, menu, kultūra. Galvoja apie šių krypčių studijas. „Nematau savęs niekur
kitur, tik scenoje“, – tvirtai sako pašnekovė. Ji ketvirtas vaikas, pagrandukas
šeimoje. Akvilės tėvai  Nijolė ir Antanas
Marcinkevičiai džiaugiasi dukra. Ji drąsi, energinga, veikli. Visiška savo vyresnėlių
priešingybė, kurie yra kuklūs, ramūs. „Visi trupinukai, kurių neturi brolis ir
sesės į mane sugulė“, – šypsosi mergina. Mokslai A. Marcinkevičiūtei sekasi
gerai. Vienos mėgstamos pamokos ji neturi. Visgi stipriausiai jaučiasi lietuvių
kalbos pamokoje. „Čia daugiausiai minčių turiu. Tai artima scenai“, – pažymi
pašnekovė.

Akvilės svajonės
šviesios ir gražios, kaip ir ji pati. „Mano prioritetas – aplinkinių laimė,
draugystė, pagalba, pykčio nebuvimas. Noriu, kad žmonės šypsotųsi, ir aš
galėčiau suteikti jiems gerą emociją“, – sako A. Marcinkevičiūtė.
 

Danielius
Jakubavičius

Video:




Naujienos iš interneto

Rašyti komentarą

Daugiau straipsnių