Marcinkonių daugiafunkciame centre įdomia paskaita pradėti minėti profesoriaus Tado Ivanausko jubiliejiniai metai

Rūta Averkienė

Buvusios mokyklos pastate įsikūręs Marcinkonių daugiafunkcis centras, kuriame bendruomenės
vaikams ir suaugusiems teikiamos neformaliojo švietimo ir socialinės paslaugos
bei sudarytos sąlygos užsiimti kultūrine ir sportine veikla, veikia antrus
metus. Kūrybiškai dirbantys centro darbuotojai, vadovaujami direktorės
Linos Černiauskienės, siekdami sudominti tiek mažuosius, tiek suaugusius
marcinkoniškius, nuolat organizuoja įdomias veiklas.

                      Suaugusių klubo nariams,
kurie į užsiėmimus renkasi vieną kartą į savaitę, šį kartą buvo
suorganizuotas renginys, skirtas nemažai sąsajų su Marcinkonių kraštu turinčio profesoriaus
Tado Ivanausko artėjančiam 140- ųjų gimimo metinių jubiliejui. Renginio metu gamtos mokslų daktaras
Mindaugas Lapelė skaitė paskaitą „Kaip prof. Tadas
Ivanauskas lietuviu tapo/gyvenimo paribyje fenomenas“. Sukaupęs
daugybę įdomios ir net unikalios informacijos apie žymųjį gamtininką, lektorius
kalbėjo ne tik apie jo veiklą, bet apžvelgė ir T. Ivanausko bei jo šeimos biografiją
platesniame kontekste. Pasak M. Lapelės,  pasienyje, kelių kultūrų sandūroje, visais
laikais vyko įdomiausi dalykai.

                      Gimęs 1882 m. gruodžio 16 d. dabartinėje
Baltarusijos teritorijoje, Lebiodkos dvare, bajorų Leonardo Ivanausko
ir Jadvygos Reichel šeimoje, Tadas Ivanauskas labiausiai žinomas kaip
gamtininkas, tačiau jo veikla įvairialypė – jis buvo rašytojas, biologijos mokslų
 daktaras, profesorius, akademikas, taip pat vienas iš aktyvių Lietuvos Šaulių sąjungos kūrėjų.
Daug ko mokęsis iš tėvo Leonardo Ivanausko, kuris buvo inžinierius ir labai išsilavinęs
žmogus, dar vaikystėje susidomėjo gamtos mokslais, iš tėvo išmoko medžioti,
preparuoti ir gaminti iškamšas, sudarinėti zoologinius ir botaninius rinkinius.
Pradžioje mokslus ėjo namuose, vėliau mokėsi Varšuvos gimnazijoje, Peterburgo
berniukų gimnazijoje, studijavo gamtos mokslus Peterburgo ir Paryžiaus Sorbonos
universitetuose. Apsigyvenęs Peterburge, apsisprendė būti lietuviu –
susirado lietuvių kalbos gramatiką, gerų mokytojų – Vaclovą Biržišką, Peliksą
Bugailiškį ir Steponą Kairį, o per atostogas lankėsi lietuviškuose Dzūkijos
kaimuose, klausėsi dainų, bendravo su vietos žmonėmis, medžiojo… Peterburge,
nors būdamas dar jaunas, tačiau savo darbais jau garsėjantis gamtininkas susipažino
su Honorata, kuri buvo kilusi iš bajorų Daugėlų giminės, kalbėjo lenkiškai,
tačiau gyvendama Peterburge, taip pat apsisprendė būti lietuve – kalbėti
lietuviškai, dirbti Lietuvai. Peterburge studijavo gamtą, matematiką, baigusi
aukštuosius mokslus, įgijo aukščiausią to meto Rusijoje moterims leistiną išsilavinimą.
Dirbo vaikų darželiuose… Kai jis būdavo išvykęs, į Peterburgą mylimajai
plaukė rožių puokštės siuntiniuose. Honoratą stulbino Tado sugebėjimas
išsaugoti gėlių gaivumą samanose – atidarius siuntinius, ant rožių dar
spindėdavo rasa… 1917 m. Peterburgą sudrebinus revoliucijai, o 1918 m.
Lietuvoje paskelbus nepriklausomybę, Ivanauskams atsirado galimybės keltis į
Vakarų Europą. Čia jau buvo pripažinti T. Ivanausko laboratorijos preparatai,
užmegzti dalykiniai santykiai su Jungtinėmis Valstijomis. Mokslininko ir jo
žmonos laukė didelės galimybės ir patogus gyvenimas. Tačiau Tado žmonai
Honoratai net nekilo abejonių, kad reikia skubėti tik į Lietuvą ir visomis
jėgomis prisidėti prie naujos valstybės kūrimo. Tadui – gamtos mokslo tyrimais,
Honoratai – pedagoginiu darbu… Pirmiausia jie grįžo į senąsias Lietuvos
valdas, į Tado tėviškę Lebiodką. O netrukus jie per miškus atkeliavo į
Musteiką… Profesorius į Musteikos apylinkes medžioti atklysdavo dar prieš I
pasaulinį karą. Čia visais laikais buvo gilios medžioklės tradicijos, o
Musteikos miškuose 1883 metais buvo nušauta paskutinė Lietuvos meška. Apie tai
rašė ir T. Ivanauskas savo raštuose. Šiame krašte prasidėjo artimesnė jo
pažintis su miškais, upėmis, ežerais. „Musteika buvo man jau gerai pažįstama,
nes per medžiokles ne kartą esu joje lankęsis. Dar paauglys būdamas svajojau
apsigyventi šiame krašte“.

M. Lapelė iš profesoriaus
raštų pacitavo daug ką apie šią asmenybę pasakančius žodžius: „…Sutikęs
vyžotą lietuvį negalėjau susikalbėt. Man pasidarė gėda. Nusprendžiau susirasti
žmonių, kurie mane supras ir man padės. Reikia tik pasiryžti. Ir šį momentą aš
pasižadėjau dar šį rudenį pramokti savo gimtinės kalbos“. M. Lapelė  pažymėjo, jog gyvenant Musteikoje, T.
Ivanauskui labai rūpėjo ne tik šio krašto gamta, bet ir tai, kaip vietiniai
žmonės gyvena. „…Už savaitės vėl susiruošiau į Gudų girią, pasiryžęs šį kartą
pasiekti Marcinkonis, nes praėjusį kartą Musteikoje pas Averkas sužinojau, kad
Marcinkonys – tai tikra lietuvybės tvirtovė šiame krašte. Daug man pasakota
apie vietinės parapijos kunigą Šoblicką… Kunigo Šoblicko sumanymu Marcinkonių
jaunuomenė buvo suorganizavusi, kaip man tuomet atrodė, puikų chorą. Tada lankydamasis
patekau į repeticiją ir pirmą kartą gyvenime išgirdau lietuviškas dainas. Šių
dainų spalvinga lyrika ir gilus jausmas  palietė jautriausias mano sielos
stygas…“.

2018 m. Musteikos kaime jis su žmona
Honorata savo lėšomis įkūrė pirmąją lietuvišką mokyklą Pietų Lietuvoje. Nors jų
įkurtai mokyklai buvo lemta gyvuoti vos vieną žiemą, nes to meto politinės
peripetijos neaplenkė ir miškų glūdumoje įsikūrusio kaimo, ji paliko
neišdildomą pėdsaką kelių kartų Musteikos kaimo gyventojų atmintyje ir likimuose.
Musteikos kaimo vaikams buvo atvertos durys į žinių pasaulį.

Visam mokymo procesui vadovavo Honorata. Tadas Ivanauskas organizavo mokinių
ekskursijas į gamtą, rūpinosi vaizdumo priemonėmis, vykdė su mokiniais
praktikos darbus. Pristigus vadovėlių, sąsiuvinių, jis pėsčias keliaudavo į
Vilnių ir parnešdavo reikalingų mokyklos reikmenų… Kaimo žmonės Ivanauskus
gerbė ir mylėjo, jiems atsidėkodavo maistu bei savo rankomis išaustais
„divonėliais, abrūsėliais ir juostelėmis“, medžio drožiniais. Šį laiką Ivanauskai
vadino pačiomis gražiausiomis gyvenimo dienomis. 1919 m. pavasarį mokyklą
nusiaubė lenkų kavalerijos dalinys, mat prasidėjo Vilnijos okupacija…
„Balandžio mėnesį lenkams užėmus Musteiką, Tadas Ivanauskas buvo persekiojamas,
todėl teko taip gražiai pradėtą darbą nutraukti, mokinius palikti ir kuo
greičiau trauktis gilyn į Lietuvą. Vėliau, jau dirbdamas Kauno universiteto
profesoriumi, T.Ivanauskas nuolat atvažiuodavo į Musteiką, bendraudavo su
vietos gyventojais, studijuodavo gamtą ir jos reiškinius. Jis iki gilios
senatvės mėgdavo vaikščioti po Čepkelių raistą, praleisti naktį raiste prie
laužo…“.

T. Ivanausko aistrą gamtos pasauliui
liudija ir jo įkurtas Obelynės botanikos parkas, kuriame sukaupta
viena turtingiausių šalies dendrologinių kolekcijų. Jis kartu su
kitais įkūrė Gamtos tyrimo stotį (su zoologijos muziejumi), 1929 m. Ventės rage
įkūrė ornitologinę stotį. 1937 m. su kitais įsteigė Žuvinto rezervatą, jis
vienas iš Kauno zoologijos sodo įkūrėjų.

Apibendrindamas pasakojimą,
M. Lapelė pažymėjo, jog prof. Tado Ivanausko veikla labai  siejosi su mūsų kraštu, jis jam yra
nusipelnęs, o ši paskaita yra liudijimas, jog šią iškilią asmenybę Varėnos
krašte turime atsiminti ir gerbti.

Renginyje dalyvavę
marcinkoniškiai dėkojo M. Lapelei už labai įdomiai perteiktas  T.
Ivanausko gyvenimo ir veiklos detales, kurios labai praturtino žinias apie šią
iškilią asmenybę.