Devyniasdešimt vienerius metus gyvuojantis unikalusis Margionių klojimo teatras tęsia gražią tradiciją – čia jau dešimtus metus iš eilės žiūrovus džiugina rajoninė kaimo teatrų šventė–konkursas „Citnaginė“ režisieriaus Juozo Gaidžio prizui laimėti. Šį pavasarį nauju stogu pasipuošęs ir margaspalviais vasaros žolynais iš tebežydinčių kaimo darželių ir pievų išdabintas Margionių klojimas vos talpino žiūrovus – vietinius margioniškius, kaime vasarojančius jų vaikus ir vaikaičius bei svečius, gausiai susirinkusius į tradicinę „Citnaginę“. 

Dešimtąkart organizuojama kaimo teatrų šventė dar kartą liudija, jog ji turi vykti būtent čia, Margionyse. Kur tebegyvuoja Margionių klojimo teatras, praėjusiais metais skambiai paminėjęs devyniasdešimtmetį. Kur tebeplevena prieš dvidešimtmetį į Amžinybę iškeliavusio Margionių „Strazdelio“ – kaimo šviesuolio, poeto ir „režisoriaus“ Juozo Gaidžio dvasia. Kur kiekviename kaimo name per tuos devyniasdešimt metų gyveno ir tebegyvena artistų. Juk margioniškiai, pirmąkart 1929 metais suvaidinę A.Vilkutaičio-Keturakio komedijoje ,,Amerika pirtyje“, kurią, vietinio jaunimo padedamas, pastatė Margionių pradžios mokyklos mokytojas Teofilis Sukackas, vaidina iki šiol. Šią komediją, kurią naujai režisavo dabartinė šio teatro vadovė Rimutė Avižinienė, margioniškiai suvaidino pernai jubiliejaus proga. 

Tądien visi artistai, kurie vaidino unikalaus Margionių klojimo teatro scenoje, žiūrovams tarsi dovanojo po mažą teatro magijos stebuklą. 

Kaimo teatrų šventę papuošė dainingosios Margionių etnografinio ansamblio moterys, šventę pradėję tautiška giesme, kurią kartu giedojo visi žiūrovai. Taip pat ir smagias melodijas iki vakaro trukusioje vakaronėje groję linksmieji Margionių kaimo muzikantai. 

Charizmatiškieji Margionių klojimo teatro artistai dzūkiška tarme įtaigiai suvaidino Rimutės Avižinienės režisuotą  J. Gaidžio komediją „Dovanok“.

Matuizų teatras „Giraitė“ suvaidino tarmišką vaidinimą „Dzūkų gyvascis” pagal Onutės Drobelienės užrašytus Dzūkijos žmonių porinimus, Genovaitės Švabienės kūrybą ir Matuizų kaimo žmonių atsiminimus, Šio vaidinimo scenarijaus autorė ir režisierė – Irena Čeplikienė, muzikos mokytoja – Ramunė Lusienė.

Teatrų šventę taip pat papuošė Rūdiškių „Bajorų“ teatro artistai, suvaidinę spektaklyje „Noriu!” pagal Aišbės „Avinėlis nekaltasis”, režisuotame Vytauto Mikalausko. 

Nugalėtojus, vertus režisieriaus Juozo Gaidžio prizo, rinko komisija, kuriai vadovavo Margionių bendruomenės pirmininkė Lina Vosylienė. Kabelių ir Marcinkonių parapijų klebonas Raimundas Macidulskas juokavo, kad dar neteko būti komisijos nariu vertinant teatrų pasirodymus, bet darbas nebuvo lengvas. Buvo vertinama režisūra, scenografija bei  artistų vaidyba.

Geriausia aktore, labai įtikinamai įsikūnijusia į charakteringą Agnieškos, sugebėjusios vienu metu ir apsimesti sergančia, ir kaimo bernus priimti,  vaidmenį, išrinkta margioniškė Audronė Pipienė. Laureatė prisipažino, jog vaidinti nebuvo sudėtinga. Geriausiu aktoriumi tapęs Ramūnas Saulevičius sakė, kad aktorium būt nesunku, bet pasistengt reikia iš širdies. Šiame teatre kadais daugybę metų vaidino  šviesios atminties jo seneliai, o jį patį, nors gyvena Vilniuje, vaidint Margionių klojimo teatre  traukia giminės šaknys ir noras tęsti klojimo teatro tradicijas.  

Garbingas Margionių kaimo režisieriaus Juozo Gaidžio prizas šiemet atiteko Matuizų  „Giraitės“ artistams. Jį atsiėmusi teatro vadovė Irena Čeplikienė sakė, jog Matuizų teatrui šis įvertinimas yra itin reikšmingas ir svarbus. 

Visus šventėje dalyvavusius teatrus pasveikino bei Varėnos rajono savivaldybės mero Algio Kašėtos padėkas įteikė Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Laima Denutienė. „Visais laikais dzūkams padėjo išgyventi liaudies daina, tai ačiū Margionių kaimo dainininkėms. Sunkiu metu padėdavo išgyventi humoras, jis šiandien labai linksmai skambėjo klojimo teatro scenoje. Tikiu, kad ši unikali tradicija tęsis dar ilgai. Ačiū jums“. 

Kultūros ir sporto skyriaus patarėja Regina Svirskienė sakė, jog didžiausią padėką reikia reikšti visai bendruomenei ir kiekvienai kaimo šeimai, kuri pagarbiai puoselėja klojimo teatro tradicijas bene šimtmetį. Ji taip pat prisiminė, kaip dabartinė teatro vadovė Rimutė Avižinienė, tuomet dar jauna kultūros darbuotoja, atvažiavo į Margionis, stebėjo legendinio režisieriaus Juozo Gaidžio režisūrą ir labai meistriškai ją perėmė.  

„Citnaginės“  atvažiavęs pasižiūrėti garbingas svečias, režisierius Oskaras Koršunovas sakė, jog jam paliko didelį įspūdį tai, kas vyksta šiame unikaliame Margionių klojimo teatre. „Vertinu labai teigiamai. Ką jūs šiandien parodėt scenoje ir apskritai, ką čia darote, yra stipru ir verta susižavėjimo“. 

Dzūkiškai nuoširdžią šventę tradiciškai vainikavo Margionių dainininkių tradiciškai sugiedotas Margionių himnas, kurį žiūrovai dainavo kartu.  

Marcinkonių kultūros centro direktorė, dabartinė Margionių klojimo teatro vadovė ir režisierė Rima Avižinienė pažymi, kad labai simboliška, jog Varėnos rajono kaimo teatrų šventė vyksta Margionyse. Juk jei ir Juozas Gaidys būtų gimęs ne prieš šimtą, o prieš daugiau metų, neabejotinai pirmasis lietuviškas spektaklis būtų suvaidintas Margionyse. Ji džiaugiasi, kad nors iš Juozo Gaidžio spektakliuose vaidinusių jau nedaug yra belikusių gyvų, tačiau šiandieniniame teatre noriai vaidina jų vaikai ir anūkai. Iš viso vaidinančių, dainuojančių ir muzikuojančių klojime teatre yra dvidešimt.

„Pati pagrindinė šio festivalio idėja – paskatinti kaimo žmones vaidinti ir kurti vaidinimus, kaip tai darė Juozas Gaidys. Sumanymas gimė ir dėl to, kad norėjosi, jog kaimo teatre vaidinantys žmonės vaidintų ne tik savo kaime, pamatytų, kaip vaidina kito kaimo artistai, vieni iš kitų pasimokytų. Gaila, kad šiemetinėje šventėje varžėsi tik du teatrai, tačiau labai džiaugiuosi, kad artistai vaidino labai nuoširdžiai. Ši šventė kaimų artistams padeda „augti“, jie, pamatę, kaip puikiai vaidina kaimyninio kaimo žmonės, stengiasi suvaidinti dar geriau. Man labai smagu, kad ir Margionių klojimo teatras tarsi atgimė naujai. Margioniškiai patys parodė iniciatyvą suvaidinti šventėje naują spektaklį. Negaliu atsidžiaugti, nes margioniškiai – ypatingi žmonės, su jais taip lengva bendrauti ir dirbti. Teatro tradicija numirs su paskutiniu Margionių artistu, bet to niekada neatsitiks, nes Margionys gyvuoja ir gyvuos“,– gyrė Margionių kaimo artistus režisierė. Ji pagyrimų negailėjo ir kitiems šventėje dalyvavusiems artistams.

Išties, žaliais Dzūkijos pušynais apsigaubęs Margionių kaimas unikalus ne tik gražia gamta, Vėlinių laužais, bet ir tuo, kad gali didžiuotis vienintelis Lietuvoje turįs klojimo teatrą, kuriame vaidina paprasti kaimo žmonės. Nėra kitame Lietuvos kaime žmogaus, kuris būtų poetas, dainininkas, artistas, režisierius ir dramaturgas kartu, koks buvo Juozas Gaidys. Nėra ir kito kaimo, kuris turėtų savo klojimo teatrą, gyvuojantį devyniasdešimt vienerius metus. Nėra Margionyse ir tokio namo ar šeimos, iš kurios kas nors nebūtų šiame teatre vaidinęs. 

Tądien Margionyse buvo ne tik vaidinama. Buvo prisiminta kaimo ir teatro praeitis, simboliškai nusilenkta legendiniam kaimo režisieriui Juozui Gaidžiui, teatro įkūrėjams, puoselėtojams ir jame vaidinusiems paprastiems  kaimo žmonėms. Nes jie, kad ir jokių akademijų nebaigę, stebina savo duotybėmis. Kaip ir režisierius, mokslų nebaigęs, sako, kad ir tikro teatro nematęs, bet sugebėjęs nepaprastai režisuoti. Margioniškiai visada buvo tikri patriotai ir lietuvybės puoselėtojai. 1920 metais lenkams užgrobus Vilniaus kraštą, kaime gana greitai susikūrė Šv. Kazimiero draugija, kurios nariai platino lietuvišką spaudą. Pirmąjį teatro spektaklį ,,Ameriką pirtyje“, vietinio jaunimo padedamas, pastatė Margionių pradžios mokyklos mokytojas Teofilis Sukackas. Tačiau norint vaidinimą rodyti, reikėjo važiuoti į Gardiną ir gauti ,,paveleniją“ (leidimą). Daug suvaržymų Margionių kaimo žmonėms teko patirti lenkmečiu. Lenkai nupjaudavo lietuvių pastatytus kryžius. Margioniškiai, tautinių ambicijų vedini, išgirdę, kad gretimame Marcinkonių kaime lenkai kryžių prie bažnyčios nupjovė ir Grūdos upelin įmetė, patys padarė kryžių ir savo kaime pastatė. Margioniškių kryžius išliko, nes jį kaimo vyrai net ir naktimis saugojo. Kitas sunkus etapas Margionims – 1939 metai, kuomet, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, visi kaimo vyrai buvo paimti kariuomenėn. Ne visi grįžo iš karo, kai kurie atsidūrė Vokietijoje ar net Kanadoje. Kiti, pabėgę iš nelaisvės, grįžo į gimtuosius Margionis. Vienas iš jų buvo Juozas Gaidys. Nuo kaimo darbų atitrūkęs,  jis ne tik režisavo, bet ir pats parašė du vaidinimus – ,,Ašarų pakalnėje“ ir ,,Siratų ašaras“. Pirmasis buvo pastatytas 1941 metais birželio 20-ąją – kelios dienos iki karo. Savamokslis teatro režisierius, dramaturgas ir poetas kūrė apie Margionis – vaizduodamas savo kaimo žmones, jų papročius, gerąsias savybes ir ydas, o ant scenos kvietė vėlgi margioniškius, kurie vaidino daugiausia čia pat, kieno nors klojime. Jis su kaimo artistais pastatė devyniolika įvairių teatro vaidinimų. Šitie vaidinimai nebuvo vien tik pramoga, tai buvo ir tam tikras pasipriešinimas prieš tuometinės valdžios vykdomą politiką. Pasibaigus spektakliui Juozas Gaidys visada kreipdavosi į žiūrovus: „Brangus jaunime! Mylėk savo gimtąją Nemuno krašto žemę, mylėk liaudį, mylėk darbą, gamtos grožį, bet už vis labiausiai, mielas jaunime, mylėk savo brangiausiąjį turtą – savo motinas... Kad mūsų brangioji Tėvynė Lietuva didžiuotųsi jūsų kilniais ir ryžtingais darbais. Tada tik mes giedosime drąsiai ir išdidžiai: „Lietuva, Tėvyne mūsų...“. Kaimo „režisoriui“ J. Gaidžiui išėjus amžinybėn, teatro veikla buvo kiek apmirusi. 1993 metais Margionių kaime teatrui buvo pastatytas klojimas, teatrui vadovauti pradėjo ir vadovauja iki šiol Rimutė Avižinienė.


Klojimo teatre skambėjo gražiausios senovinės Margionių kaimo dainininkių atliekamos dainos. Jos giedojo Juozo Gaidžio giesmes, kurios skambėdavo prieš kiekvieną klojimo teatro spektaklį, o teatrų festivalio dalyvius linksmino net keturi Margionių kaimo muzikantai. Po vaidinimų dalyvių laukė ant laužo virta grybų sriuba ir kitos dzūkiškos vaišės bei smagi vakaronė.