Minime kraštietės literatės Aldonos Sabonytės-Kazlauskienės 85-ąsias gimimo metines (video)

„Jis – lyg
iš Zmuidzinavičiaus paveikslo. Tas paprastas Dzūkijos kaimas, su šiaudiniais
stogais, su išraižytomis langinėmis, su vinguriuojančiu mažyčiu Alovėlės
upeliuku. Mano kaimo senųjų gyventojų jau seniai nebėra, o jaunimas išskrido
lyg paukščiai… Tas senasis Švobiškių kaimas, su jo gyventojais, su molingais
arimais, liko mano širdyje lyg šviesus prisiminimas.“ Tai eilutės iš  Aldonos Sabonytės-Kazlauskienės knygos „Mano
vaikystės pieva“, kurioje ne tik eilėraščiai, bet ir prisiminimai apie gimtąjį
kaimą, mokyklą, mokytojus, čia sutiktus žmones.

Šiemet gruodžio 2-ąją dieną sukaktų 85 metai kai gimė pedagogė, poetė Aldona
Sabonytė-Kazlauskienė (1935-2018). Gimė poetė Švobiškių kaime, Alovės
valsčiuje. Dar gyva būdama amžino poilsio vietą pasirinko gimtojo kaimo
kapinaitėse, kaip kad sakė „…kad visus nuo kalnelio matyčiau“.

Vartydama bibliotekoje saugomas poetės eilėraščių knygas, rankraščius, laiškus,
fotografijas, jaučiu pareigą priminti, kad poetė mokėsi ir 1955 metais baigė
Alovės vidurinę mokyklą, tais metais įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą,
Lietuvių kalbos fakultetą. Baigusi studijas dirbo Rusnės pagalbinėje
mokykloje-internate (dabar specialioji internatinė mokykla).

Dirbdama pedagoginį darbą kartu su mokyklos direktoriumi Rapolu Rimašausku (jis
taip pat baigė Alovės vidurinę mokyklą) parašė „Lietuvių kalbos vadovėlį“  (pagalbinių mokyklų 8 klasei).

Jau nuo 1960 metų Aldonos Sabonytės eilėraščiai buvo spausdinami periodiniuose
leidiniuose, o pirmoji jos eilėraščių knyga „Kryžkelės dangus“ skaitytojus
pasiekė 1999 m. Vėliau išleido dar vienuolika poezijos knygų: „Malda žemei“,
„Nerimo styga“, „Dzūkijos kalnelių aidai“, „Pilki tėviškės akmenys“ ir kt.
Poetės eilės išspausdintos Mokytojų poezijos rinktinėje „Pabūk džiaugsmu“,
poezijos rinktinėje „Eiliavimai“, Alytaus apskrities literatų klubo „Tėkmė“
rinkiniuose.

Iš Rusnės sugrįžusi gyventi į Dzūkiją – Daugus, tapo Alytaus apskrities
literatų klubo „Tėkmė“ nare, buvo Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos
nare, dalyvavo poezijos šventėse, susitikimuose mokyklose, skaitė savo eiles
poezijos mylėtojams, buvo aktyvi saviveiklininkė – dainavo  Daugų moterų ansamblyje, o gyvendama
Žemaitijoje dainavo Šilutės moterų mokytojų chore, Salos tremtinių chore,
ansamblyje „Rusniškiai“.  Susitikimuose,
šventėse visada mielai įsijungdavo į dainuojančių būrį…

 Ir jos eilėraščiai virto dainomis, o
šviesaus, jautraus, nuoširdaus ir skambaus poetinio žodžio ir dabar prireikia
renginiuose, kur jis skamba „su dzūkišku nuoširdumu ir meile“.

 Ne tik knygos, bet ir dailyraščiu
parašyti laiškai byloja apie gimtinės trauką: „Pasiilgau to krašto. Ir kai
negalvoju, lyg ir nieko, o kai mintimis nuklystu ten, tai krūtinę užgula
kažkoks keistas sunkumas…“  Gal iš to
sunkumo gimė ne vienas posmas:

     O širdis tartum paukštė plazdės,

     Atminimų skraiste apsiklojus.

     Aš taip pat iš anos parugės,

     O širdis tartum paukštė plazdės

     Ir vis kvies į Dzūkijos šilojus.

Aloviškiai pažinojo kūrėją, dalyvavo jos knygų pristatymuose. Ji ir čia turėjo
ištikimų bičiulių, kuriuos brangino ir kuriems dedikavo gražiausius posmus.

 Susitikimai kaip ir laiškai ne visada
buvo džiugūs, kartais buvo liūdni ir pažymėti netektimis, išsiskyrimo
nuojautomis, bet visada – prasmingi, nuoširdūs, o kartais ir pamokantys:
„Žmogus dažnai nesi pats sau šeimininkas – protas diktuoja vienaip, širdis
šneka kitaip, o mintys dar kitur nubėga. Ir sustoji kelių kryžkelėje, ir
nesupranti į kurią pusę pasukti. Ir tenka susitaikyti. Tik tas susitaikymas
niekada nebūna tikras… Juk kiekvienas žmogus individualybė ir neprivalo
daryti taip, kad kitiems patiktų, o į žmonių kūrybą aš žiūriu labai atlaidžiai,
juk kiekviename kūrinyje yra dalelė širdies, o širdies reikėtų neliesti.“

 Ir paskutinį mūsų susitikimą 2017 m.
gegužę Dauguose lydėjo Poezijos paukštė. Šiek tiek prisiminimų, vienas kitas
poezijos posmas ir žodžiai: „Nereikia niekada vėluoti. Man tokių pavėlavimų jau
buvo, prisibijau aš jų, o ką žmogus žinai, kur sustosi… Jaunam žmogui gal
kitaip atrodo, o kai perkopi per šešiasdešimtą kalną, tai viskas atrodo kitaip
ir ta realybė kitokia. Ir dėkoju DIEVUI, kad nemoku žmonėms pavydėti, nesugebu
su jais pyktis. Jei kas ne prie širdies, apeinu tyliai ir tiek.“

  Ar gali žinoti kada ir koks tavo
ištartas žodis paliks klausančiųjų širdyje, bus cituojamas. Juolab poeto žodis:

         Keliai, keliai… išvedę ir
parvedę,

         Lyg semaforai, tolstantys į
naktį.

         Į ateitį, į praeitį bežadę.

         Kai mes pareinam ir praradę,

         Kai mes sugrįžtam paskutinį
kartą

         Parimt beržais prie savo kiemo
vartų… 

Birutė Jarusevičienė