Miroslaviškių verslas kaime: pomėgis kepti tortus ir vaišinti draugus išaugo į verslą

 Miroslaviškių verslas kaime: pomėgis kepti tortus ir vaišinti draugus  išaugo į verslą

Skaniai
kepa, verda kasdienius ir šventinius patiekalus ne vienas, juolab, kad
pavyzdžių ir pamokų pilnas internetas. Atrodo, tereikia bandyti. Kai kam  maisto gaminimas tampa pomėgiu, tačiau ne
kiekvienas ryžtasi jį paversi verslu. Svajonę atidaryti konditerinių gaminių
kepyklėlę realybe pavertė Miroslave gyvenanti Rima Petrašiūnienė. Po metų
veiklos moteris mėgaujasi rezultatu – nors šeimos investicijos kol kas nesugrįžo,
tačiau pasitenkinimas darbu kompensuoja  bemieges naktis ir įkvepia eiti į priekį.   


Rimą atidaryti kepyklėlę
skatino ir vyras, ir draugai, kurie buvo pirmieji kepinių vertintojai. Turėdama
palaikymą, investuodama galimų atostogų, kelionių pinigus, moteris ryžosi
pokyčiams. Be pagalbos iš šalies, be paskolų, finansuojamų projektų vyro
garažas virto nedidele, jaukia, švara tviskančia kepykla „Pupa“.


Kad svajonė turėti savo
kepyklą, taptų realybe, reikėjo ne tik didelio užsispyrimo ir kantrybės, žinių,
bet ir nemažai lėšų. „Daug kas sakė, kad neieškočiau paramos, nes geriausia,
kai savo įdedi. Dabar galvoju, kad parama praverstų, kad ir norimam, kurio ir
labai reikia, plaktuvui“ , – sako moteris ir šiais metai planuoja pasidomėti,
kokią smulkiam verslui paramą skiria rajono savivaldybė.


Šaknis
įleido Miroslave


Alytaus rajone Rima su
vyru gyvena apie 20 metų – pirmiausia Vankiškių kaime, vėliau persikėlė į
Miroslavą, kuriame jau 16 metų. Šeima įsikūrė buvusioje senoje kaimo pirtyje.
„Daug kas stebėjosi mūsų pasirinkimu, abejojo, kad kas nors gausis, bet namai
yra, o juose – ir mano kepyklėlė“ , – džiaugiasi Rima pasirinkimu ir gyvenimu
Miroslave, kuriame, anot jos, gyventi labai gerai.


Moteris baigė tuometinį
Vilniaus inžinerinį ir statybos institutą, įgijo komunalinės statybos ir ūkio,
senamiesčio rekonstrukcijos specialybę, tačiau pagal ją niekada nedirbo.


Rima institute mokėsi
kartu su vyru, kuris yra statybų ekspertas, kasdien važiuoja į darbus Kaune.
Jis ypač skatino Rimą pomėgį kepti tortus ir kitus kepinius paversi verslu. „Ne
tik skatino, bet ir padėjo bei padeda, kiek gali. Kartu mokėmės kepti, surišti
gaminius“, – džiaugiasi sutuoktinio palaikymu moteris.


Rima su vyru augina sūnų
ir negalią turinčią dukrą. Moteris ryte veža vaikus į mokyklą, Neįgaliųjų
dienos centrą, grįžus tvarkosi, ruošiasi darbams kepykloje, tada vėl vyksta
pasiimti vaikus.  „Laikas suskaičiuotas
valandomis. Nes darbuotojų kepykloje neturiu. Galvoju apie pagalbą – neįgalios
mergaitės įdarbinimą, kuri galėtų padėti lankstyti dėžutes gaminiams, nes man liūdna
žiūrėti, kai neįgalūs jaunuoliai nieko nedaro, kai gali nors šiek tiek dirbti.
Dešimt kartų rodyk ir padarys“ , – įsitikinusi Rima, kuri neįgaliai dukrai taip
pat skiria nesudėtingų darbų.


Asortimentas
nedidelis, bet paklausus


„Visą naktį kepu, nuo 6
vakaro iki 4 ryto, kol vieni kepa, tepu tortų lakštus, maišau kitus. Šiek tiek
numigusi ir vėl keliuosi. Tačiau jei taip dirbu,  po dviejų naktų, reikia gero poilsio“ , –
pasakoja Rima.


Kepyklos „Pupa“
asortimentas nedidelis – šakočiai, plikyti pyragėliai, tortai „Napoleonas“,
kartais desertai.


Kepykloje „Pupa“ viskas
gaminama tik pagal užsakymus. „Būna kartais moterys užsuka eidamos po mišių iš
bažnyčios, bet nelabai turiu, ką pasiūlyti. Prikepti ir laukti pirkėjų nenoriu,
nes kepiniai yra skanūs, kai švieži. Be to, mažai kas ir žino, kad  senoje pirtyje apsigyvenę žmonės ir kepyklėlę
įrengė“, – pasakoja Rima. Ji nesijaudina dėl to, kad vietiniai nežino apie jos
kepyklėlę, nes tiek, kiek turi užsakymų, jai užtenka.


Moteris kepinius ne tik
parduoda, bet esant kokiai nors progai, renginiui, dovanoja.


Pasak Rimos, didžiausia
kepyklos „Pupa“ kepinių reklama – kokybė, o sklaida – socialinis tinklas
„Facebook“ ir lūpos iš lūpų. Moteris džiaugiasi, kad per metus veiklos ne tik
netrūksta klientų, bet ir sulaukia pasiūlymų gaminius kepti kavinėms.


„Neįprastų užsakymų
nesiimu, nebent didesnio svorio, pavyzdžiui, 9 kilogramų tortas su pyragėliais“,
– sako Rima.


Moteris kepdama kepinius
galvoja ne tik apie jų išvaizdą, bet ir klientų sveikatą bei aplinką – į
gaminius nededa dažų, nelipina ant jų paveiksliukų. „Nenaudoju auksinių,
sidabrinių padėklų, o paprastus kartoninius, kurie vandenyje suyra, dėžutės
irgi paprastos, kurias galima sudeginti“, – sako Rima.


Geras
žodis tikrintojams


Pradėdama savo veiklą
moteris daug konsultavosi su verslą ir maisto gamintojus kontroliuojančiomis
institucijomis. Jos nuomone, žmonės dažnai nepagrįstai sukūrę baubą jų
atžvilgiu. „Ėjau konsultuotis gal dešimt kartų – viską paaiškino geranoriškai
ir maloniai. Neseniai tikrino – sąžiningai keturias su puse valandos. Viską
tikrino. Ir nėra taip baisu, kaip kiti pasakoja 
– ateis, nubaus, aprėks – tai šveiskitės, plaukitės ir nenubaus. Man
atrodo, pasakų prikurta apie verslus – baubas sukurtas. Žiūrėkite – leido
atidaryti kepyklą namuose. Tarnybos padėjo, konsultavo“, – gera bendravimo su
maisto gaminimo verslą kontroliuojančiomis institucijomis patirtimi dalijasi
Rima.


Nors
neatsipirko, bet svajonė išpildyta


Prisimindama kepyklos
veiklos pradžią Rima prisimena, kad sudėtingiausia buvo iškepti šakotį. Miroslavo
kraštas garsėja šakočių kepėjomis, iš kurių moteris prisirinko receptų ir
patarimų. „Ne iš karto gavosi – pirmą kartą iškepiau šakotį be ragų – paaiškėjo,
kad priežastis – per geri miltai, reikia paprastų. O dabar galvoju ir apie
paveldo sertifikatą“, – pasakoja Rima, kurios pirmąjį šakotį be ragų suvalgė jo
kepimo proga sukvieti draugai.


Ir nors kepyklos
įrengimui išleisti šeimos pinigai, pasak Rimos, neatsipirko, tačiau  viltis pateisino su kaupu – verslą kaime taip
pat galima kurti ir vystyti.


Alytaus rajono
savivaldybės informacija


Naujienos iš interneto

Rašyti komentarą

Daugiau straipsnių