Danielius Jakubavičius

Mūsų kraštas apipintas įvairiomis legendomis ir atsitikimais. Dažnai net nenutuokiame, kad vaikščiojant po įvairias mūsų žemelės vietas, galime mindžioti nežinomas kapavietes...Kadaise Dušnionių girininkijos miškuose grybaudavau, iškylaudavau ir būnant vaiku niekada nesusirūpindavau sužinoti kas tą mišką pasodino, kas sunkiais laikais ten dėjos...

Atkūrus mūsų valstybę, pradėjo aiškėti daug stulbinančių, baisių dalykų apie praeitį, kada žmonės vienu metu buvę tėvais, broliais, seserimis, artimais šeimos nariais, kaimynais, pažįstamais, žymėjo laikmetį kruvinais kivirčais, vardan nežinia kokios laikinos įteigtos tiesos apie geresnį gyvenimą.

Šįsyk papasakosiu apie keistą, labai mažai kam žinomą 1945 metų rudens atvejį, atsitikusį Meškasalio kaime, tuometinėje Alovės apylinkėje ( dabar tai Raitininkų seniūnijos pakraštys ) Alytaus rajone.

Apsilankiau pas Anastaziją Butrimienę, gyvenančią nuo pat gimimo Meškasalyje, gimusią 1923 m., ir štai ką ji man papasakojo... Pasibaigus antrajam pasauliniui karui, kaime vis dar buvo daug neramumų ne vienerius metus. Pasak jos, nežinodavai iš kurios pusės laukt nelaimių, sunku buvo net nuspręsti kas savas, kas svetimas žmogus. Keturiasdešimt penktųjų rudenį nuo Varčios miško į Dušnionių kraštus kartais užklysdavo nepažįstamas jaunas šviesiaplaukis vyriškis, vilkįs šineliu be jokių žyminčių kokios nors kariuomenės ženklų. Niekam per daug tai nerūpėjo, nes jis niekam nedarė jokio blogio. Tačiau jis kai kam ir užkliuvo... Meškasalio kaime, miško pašonėje buvo Tocionių sodyba ( šie žmonės vėliau buvo ištremti į Rusijos gilumą, pastatai sunaikinti ), kurioje geografiškai buvo patogu lankytis partizanams ir gauti reikalingą paramą. Paminėtas asmuo tąkart taip pat buvo ten užsukęs, bet jo ten viešnagė neužtruko, nes pamatė atsliūkinant 2 įtartinus vyrus. Kariškai apsirengęs vyriškis pasileido bėgti įkalnėn, miško link. Ir nors rodos geresnis prieglobstis buvo visai netolies, vos už gero šimto metrų, užpuolikų paleista klajūnė kulka pataikė bėgliui tiesiai į krūtinę, atimdama jauną energingą gyvybę. Atlikę žygdarbį Pekarskas ir Kavaliauskas ( vardai nežinomi ) pasileido bėgti savo namų link, į netoliese esantį Davainiškių kaimą. Prie pat gyvenę Ignas, Viktoras Butrimai ir dabar mano aplankyta Anastazija, mirusįjį apžiūrėję, rado vidinėje šinelio kišenėje nuotrauką, joje buvo jauna 4 asmenų šeima: tai nušautasis, moteris ( matyt jo žmona) ir du maži vaikai. Kitoje pusėje buvo kažkas vokiškai parašyta. Daugiau jokių daiktų pas jį rasta nebuvo. Nušautasis buvo apie 30 metų, aukštas, lieknas, šviesių plaukų, gražių veido bruožų. Nusprendę, kad tai užsilikęs po visai neseniai pasibaigusio karo svetimšalis, Butrimai ten pat pamiškėje ant kalniuko iškasė jam duobę ir tvarkingai jį palaidojo. Kaip sako pašnekovė, lavonas buvo užklotas jo pačiu šineliu, pats didžiausias įrodymas nustatant jo asmenybę - nuotrauka, taip pat buvo palaidota kartu su juo, nesinorėjo jos niekam turėti dėl aiškių priežasčių. Kapą vyrai pažymėjo ant jo padėdami akmenį, tačiau laikui bėgant miškas dar plačiau išsiplėtė, užaugo, kauburėlis buvo neprižiūrėtas, tas akmuo susmego, pradingo po nukritusiais lapais ir spygliais. Moteris tik tą nežymų, įsimintiną kalnelį ranka parodė, tikslią vietą nustatyti beveik ir neįmanoma...

Sakoma, kad Kavaliauskas mirė sava mirtimi, o Pekarskas už savavališkus žiaurius išpuolius buvo suimtas partizanų ir nukankintas ( šiaip jie taip niekada nedarydavo, paprasčiausiai nušaudavo. Matyt šįsyk, šiam taip gal kas atkeršijo už kažkieno artimųjų patirtus žiaurumus ). Beje kaip sako A.Butrimienė, šie du vyrai buvo kaimų "laisvamaniai", niekam nepriklausė, dažniausiai išpuolius vykdydavo miško brolių vardu.

Žuvusiojo artimieji nesulaukė, netgi nežino jo kapo vietos. O atsisveikinus su draugiška pašnekove ir užpūdus mintims apie keistą žmogaus gyvenimą ir nežinomą visų mūsų likimą, atskriejo dar viena žinia... Maždaug prieš 25-35 metus vietinis eigulys netoli tos kapo vietos rado žmogaus kaukolę. Negi tai šio vokiečio kaukolė? Už šimto metrų sakoma buvo palaidotas nežinomas partizanas, tad dabar neaiškumų tik padaugėjo.

Matyt ne veltui sakoma, kad žemėje yra kas metras po kapą. Artėjant Visų Šventųjų dienai, pagerbkime visus mirusiuosius, uždekime po žvakę ir ant niekieno nelankomų, nežinomų kapų.