Pagerbtos Pirčiupių tragedijos aukos-2019 (foto)

 Pagerbtos Pirčiupių tragedijos aukos-2019 (foto)

Rūta Averkienė

Pirčiupių
tragedija neturi nutolusio laiko sampratos. Šiemet, kaip ir kasmet birželio 3-ąją,
vėl paminėjome šią liūdną datą –– Pirčiupių kaimo tragedijos septyniasdešimt penktąsias
metines. Susirinkę pagerbti šimto devyniolikos gyvų sudegintų pirčiupiečių,
kasmet trumpai prisimename tragišką šio kaimo istoriją ir patys sau pasižadame,
kad mes, gyvenantieji šiame laikmetyje, turime daryti viską, kad tokios
tragedijos nepasikartotų.

Pirčiupių
kaimo tragedijos paminėjimas prasidėjo Šv. Mišiomis Valkininkų Švč. Mergelės
Marijos Apsilankymo bažnyčioje, kurias už gyvus, mirusius ir sudegintus
pirčiupiečius aukojo ir Viešpaties palaiminimo visiems, kuriuos palietė ši
baisi tragedija, prašė Valkininkų parapijos klebonas kun. Bronius Krakevičius.

Vėliau
visi tylūs ir susikaupę sustojo prie paminklo Motinai. Čia ir prie memorialo
buvo padėtos gėlės ir uždegtos žvakutės. Minėjimo dalyviai, kaip ir kasmet,
pėsčiomis ėjo į maždaug už kilometro esančią žudynių vietą, kurią žymi trys
aukšti mediniai kryžiai, pastatyti tuoj po tragedijos. Iš viso tragedijos
vietoje – koplytstulpis ir daugiau kaip keturiasdešimt kryžių.

Ant medinės
lentelės užrašyti žodžiai: ,,Ilsėkitės, broliai ir tėveliai, ramybėje,
ilsėkitės, motinos ir seserys, ramybėje…”.

Kapinaitėse
aukų atminimas buvo pagerbtas tylos minute, padėtos gėlės ir uždegtos žvakutės.
Liūdnas giesmes sudegintųjų garbei ir atminimui dzūkiškai giedojo Valkininkų
moterų ansamblis, eiles deklamavo Valkininkų gimnazijos mokiniai.

Varėnos rajono
savivaldybės mero pavaduotojas Giedrius Samulevičius, pagerbdamas Pirčiupio
aukų atminimą,  pažymėjo, kad prieš septyniasdešimt
penkis  metus Pirčiupiuose įvykusi
tragedija – dviejų žiauriausių dvidešimtojo amžiaus ideologijų kovos rezultatas.
„Mes šiandien žuvusių pirčiupiečių atminimą pagerbėme pasimelsdami ir uždegdami
žvakutes. Bet mūsų širdyse – liūdesys, nes įvykusi tragedija kaip buvo, taip ir
liks amžiams. Ką galime dar padaryti šioje šventoje  vietoje? Melsti, kad pasaulio galingieji
nenaudotų ginklų, nežaistų galios žaidimų, sėstų, kalbėtų ir ieškotų tiesos, o
mes turime būti geresni, turime skiepyti žmoniškumą ir gerumą, mylėti vieni kitus.
Gyviems tragedijos liudininkams linkiu sveikatos, o mums visiems – kad Pirčiupių
tragedijos aukas pagerbtume kasmet“, – kalbėjo mero pavaduotojas G.
Samulevičius.

            Rusijos
Federacijos ambasadorius Lietuvoje Aleksandras Udalcovas sakė, jog Antrojo
pasaulinio karo metu Pirčiupiai, deja, buvo ne vienintelis Lietuvoje sudegintas
kaimas. Jis pažymėjo, jog privalome ne tik atminti, bet ir neleisti, kad tai
pasikartotų. Tai reikalas kiekvienos valstybės ir tautos ir kad to turime
siekti  visomis savo galimybėmis ir
širdimi.           

Prisiminimais
apie čia sudegintus gimines dalijosi keletas pirčiupiečių. Jie sakė, kad šios
vietos aura yra ypatinga, nes šio krašto žmonės, kurie buvo visais laikais
pamaldūs ir dirbo savo žemę, buvo niekuo nekalti ir gyvybes turėjo paaukoti nekaltai.

Ant
kapinaičių tvoros liūdnai susimąsčiusi parimo pirčiupietė Marija Jevčenko–Saulėnaitė.
Aštuoniasdešimt devynerių metų senolė pasakojo, kad jos tėvelį dar prieš kaimo
tragediją vokiečiai nušovė, o jų šeima tuo metu buvo kitam kaime, tad liko
gyvi. Šiemet minėjime dėl sveikatos negalėjo Antosė Urbelionienė. Joms, dviems gyvoms
likusioms tragedijos liudytojoms, neįsivaizduojamas tos birželio trečiosios
pragariškas deginamų pastatų ir gyvų žmonių karštis išliko visam laikui.

Susirinkę
pagerbti sudegintųjų savo kaimo gyventojų, pirčiupiečiai kalbėjo, jog šią
didelę mažo Dzūkijos kaimo tragediją lietuvių kartos turi minėti amžinai.

Pabandykime
nušluostyti laiko dulkes nuo šios istorijos…1944 metų birželio 3-osios rytą,
vos išaušus, netoliese esančioje Rūdininkų girioje besislapstę tarybiniai
partizanai netoli kaimo apšaudė vokiečių kariškių mašinas. Tuomet žuvo keli
vokiečiai, likusieji pabėgo į Eišiškes ir jau tą pačią dieną į kaimą atsiuntė
baudžiamąjį būrį. Jis apsupo kaimą ir, suvaręs į kluonus, gyvus sudegino 119
žmonių – 58 vyrus, 61 moterį. Tarp jų buvo net 49 vaikai iki 16 metų amžiaus –
jauniausiajam tebuvo šešios savaitės. Patys tvirčiausi kaimo vyrai buvo
pasitraukę į mišką, tad žiaurumo aukomis tapo daugiausia vaikai, moterys ir
seneliai. Kartu su pirčiupiečiais žuvo ir keli iš kitų kaimų čia svečiavęsi
žmonės. Tą baisią dieną sudegino ir namus, kluonus, tvartus… Devynias dar
dienas kaime patruliavo vokiečių kareiviai, neleido artimiesiems palaidoti
sudegintųjų palaikų. ,,…Pirčiupiuose 119 žmonių buvo suvaryti į kluonus ir
sušaudyti. Šaudymui vadovavo vyresnysis leitenantas Akermanas, bataliono vado
adjutantas. Aš šaudžiau iš pistoleto. Kiek sušaudžiau – neprisimenu. Visą
kaimą, 30-40 namų, sudeginome…” (Iš kareivio V.Svetmano, dalyvavusio Pirčiupių
kaimo naikinimo operacijoje, raštiškų parodymų 1947 metais). Tik tuometinio
Valkininkų klebono Juozo Bardišausko dėka vokiečiai davė leidimą palaikus
palaidoti. Kaip anksčiau yra pasakoję liudininkai, laidotuvės buvo be jokių
iškilmių, suorganizuotos greitosiomis ir bijant, kad vokiečiai neapsigalvotų.
Tad kaimo vyrai paskubom iškasė dvi duobes. Į vieną duobę dėjo apanglėjusius
moterų ir vaikų kaulus, į kitą – vyrų palaikus. Pirmasis kryžius laidojimo
vietoje išaugo 1947 metais. Jį pastatė tėvas savo dukteriai, atėjusiai į
Pirčiupius iš kito kaimo ir amžinai čia pasilikusiai… Antrasis pastatytas
moterims ir vaikams pagerbti, o trečiasis vyrams.

Pirčiupių  kaimo tragedija įamžinta skulptoriaus Gedimo
Jokūbonio skulptūroje „Motina“, Justino Marcinkevičiaus poemoje „Kraujas ir
pelenai“, etnografiniame Zervynų kaime filmuotame režisieriaus Almanto
Grikevičiaus filme „Faktas“.

Pirčiupiai,
kad ir sudeginti, tačiau vis dėlto liko gyvi–po tragedijos vienas po kito čia
kūrėsi nauji gyventojai, tad kaime ir dabar šviečia langai, gyvena žmonės.
Kaimo moterys, gerbdamos savo senelių, tėvų, artimųjų, kaimynų atminimą, kasmet
tragedijos vietoje pasimeldžia, uždega žvakutes.

Tądien pirčiupiečiai
prie kapinaičių tvoros tradiciškai sustojo bendrai nuotraukai.


Naujienos iš interneto

Rašyti komentarą

Daugiau straipsnių