Rūta Averkienė

Prieš Verbų sekmadienį kiekvienas iš kadagio, sausų žolynų, ką tik išsprogusių medelių šakelių rišam savo verbą arba ieškom dailios, darbščių rankų meistro surištos verbos. Ir nors šiemet negalėsim Verbų sekmadienį pasimelsti ir verbos pašventinti bažnyčioje, tačiau tradicija niekur nedingo. Vis tiek verba šį sekmadienį bus pagarbiausioje namų vietoj. Artėjant Verbų sekmadieniui, gera proga pasidžiaugti žmonėmis, kurių verbos – gražiausi meno kūriniai.  Viena iš jų – darbšti Varėnos krašto kūrėja Saulė Lazaravičienė, kurios tautodailės žinovų bendruomenei pristatinėti nereikia. Jos  rištos verbos ir trapūs šiaudų sodai bei austos unikalios margaspalvės juostos ne vieną dešimtmetį sėkmingai keliauja po įvairius konkursus, šventes ir Lietuvos bei užsienio šalių parodas. Ypatingu meniškumu išsiskiriantys kūrybos darbai puošia ne vieno žymaus žmogaus namus visame pasaulyje ir  liudija apie išsaugotas ir tebepuoselėjamas lietuvių tautos etnokultūros tradicijas.


Pažįstantys šią inteligentišką ir subtilią asmenybę pasakys, jog visi Saulės kūriniai, sušildyti jos širdies ir rankų šiluma, yra labai preciziški, kupini trapaus moteriškumo, skleidžia tautiškumo dvasią ir džiugina kiekvieną, prisilietusį prie jos nuostabių darbų. Turbūt todėl, kad  juose užkoduota šios kūrėjos meilė gamtai – gėlėms, augalėliams, savo kraštui, Lietuvai ir protėvių tradicijoms. 

Į Saulės ir Jono Lazaravičių svetingus ir jaukius namus, esančius  Varėnos krašte, nedideliame Panočių kaime, visai šalia Baltarusijos sienos, norintys įsigyti sau ar dovanoms Saulės neapsakomo dailumo verbų, sodų, juostų, kelią suranda daugybę metų. O namuose – tarsi „verbų, sodų ir juostų  Mekoje“ arba mažų mažiausiai – tautodailės muziejuje. 

Apie verbų ir sodų rišimą bei išskirtinį, ne kiekvienam išmokstamą amatą – juostų audimą, kurio Saulė ėmėsi prieš penkiasdešimt metų ir tęsia iki šiol, susėdame pasikalbėti kambaryje, kuriame virš galvos supasi šiaudiniai „dangaus sodai“, žvaigždės, angelai ir paukšteliai, ant sienų – dvi plačios juostos, o pintose vazose ir stovuose – meniškos verbos. Pasakodama apie savo pomėgį, moteris tarsi ilgiausią siūlą „išvynioja“ ir savo gyvenimą, kuris liudija, kodėl jame – tiek daug meilės tautodailei ir tautiškumui. Bekalbėdama ji atveria sekciją, ima nuo lentynų viena už kitą gražesnes juostas. „Per daugybę kūrybos metų mano verbos, sodai, juostos keitėsi, tobulėjo, spalvų deriniai įvairėjo. Bet niekada nekeičiau  savo nuostatos, jog jie turi būti nenutolę nuo dzūkiškų tradicijų, tautiškumo. Į savo kūrybą įdedu meilę gamtai, savo kraštui ir Lietuvai“.

Saulė – ne tik kūrėja, bet ir botanikė, ir gėlininkė, puikiai žinanti, kada gėlelę nuskinti ir kaip išdžiovinti. Apie meilę grožiui liudija ir jų išpuoselėta, įvairiausiomis gėlėmis ir augalais apsodinta sodyba. Kad per metus gimsta daugybė tikrų meno kūrinių iš šiaudų ir sausų žolynų, reikia dėkoti ir rūpestingam vyrui Jonui.

Jaukiuose Lazaravičių namuose gimsta verbos bei šiaudiniai sodai, žvaigždės, angelai, paukšteliai. Juos pradėjo kurti jau išėjusi į užtarnautą poilsį. Tai abiejų su vyru darbas. Saulės – idėjos, Jono – šiaudų, žolelių džiovinimas ir paruošimas, šiaudų sukarpymas, visi apskaičiavimai. Kiekvienas sodas, kiekviena verba „gimsta“ nuo gėlės, žolyno nuskynimo, javų pjovimo. Kai sausi orai, šiaudai sausi, tai ir sodai balti, šviesūs.  „Reikia pastovėti po šiaudiniu sodu, jis tikrai suteikia energijos, ramybės  ir laimės“, – sako kūrėja Saulė. Verbas anksčiau ji rišdavo ištisus metus, surišdavo apie tūkstantį, nes jos turėjo paklausą.  

Kambarių sienos papuoštos margiausiomis juostomis, kai kuriose iš jų dar įausti ir užrašai „Margi juostų raštai puošia dzūkų kraštą“ bei kiti.  Miklių ir įgudusių audėjos rankų laukia viename kambaryje prie lango stovinčiose audimo staklėse „įsitaisiusi“ būsima juosta – vieni siūlai jai austi jau suverti, o šalia padėtoje pintinėlėje – kamuolėliai margaspalvių siūlų, kurie juostoje taps gėlėmis, lapeliais ir kitais ornamentais.  

Saulė sako, jog ausdama juostas, ji visada jaučia tam tikrą pasididžiavimą. „Juk juosta – viena iš seniausių mūsų tautos audinių. Ji turi gilias tradicijas, nes žmogų lydėjo nuo gimimo iki mirties. Jomis nuo senų senovės drabužius susijuosdavo ir moterys, ir vyrai. Jomis buvo vystomi naujagimiai, ant juostų kabinamas lopšys. Kasdienai susijuosdavo sijonus, naudodavo prijuosčių juosmenims, autams, lauknešėliams parišti. O gražiausias moterys naudojo galvai papuošti. O dzūkų gyvenime juostos buvo itin svarbios. Anksčiau tai buvo pagrindinės jaunosios dovanos vyro giminaičiams ir visiems svečiams“. 

Saulės gimtinė – netoli Merkinės esantis Burokaraisčio kaimas. Merkinėje ji baigė  pradinę mokyklą, vėliau mokėsi Nedzingės progimnazijoje, Varėnos I  vidurinėje mokykloje, studijavo Vilniaus pedagoginiame institute. Po studijų dirbo biologijos mokytoja įvairiose Varėnos rajono mokyklose – Gudžių, Žilinų, Dubičių.  Nuo 1958 metų  iki pensijos dirbo   Panočių vidurinėje mokykloje. Visur, kur bedirbtų, aplinką puošė kurdama puokštes ir sausų gėlių kompozicijas, su jomis dalyvavo parodose Varėnos rajone ir respublikoje.


Iš kur tas pomėgis? „Nagingumą turbūt paveldėjau iš tėvelio. Jis mokėjo visokius darbus dirbti. Mamytė šeimininkaudavo namuose. Patriotizmo, tautiškumo dvasią taip pat paveldėjau iš jo. Kilęs iš Dzūkijos šiluose pasislėpusio Kapiniškių kaimo, kuris tuo metu buvo okupuotas lenkų, tėvelis buvo pilnas patriotinių jausmų. Tebūdamas aštuoniolikos metų, jis  perbėgo demarkacinę liniją, nes labai norėjo dirbti Lietuvos pasienio policininku. Juo ir dirbo iki 1940–ųjų. Užėjus rusams, dirbo kirpėju. Tuomet gyvenome Merkinėje... Visi kalbėjo, kad tuoj, jau tuoj bus karas. Iš vakaro išvažiavome į netoliese esantį Burokaraisčio kaimą pas mamytės brolį, o kitą dieną Merkinę subombarbavo. Pas dėdę gyvenom ilgai, nes tėvelį greitai suėmė ir nuteisė kalėti dešimt metų...“, – Saulė, padedama vyro Jono, iš atminties atšaukia skaudžius prisiminimus. „Rankdarbių išmokau dar vaikystėje. Kai tėvelis kalėjo, per vasaros atostogas važiuodavau pas pusseserę Antaniną Didžgalvienę į Kauną. Ji buvo baigusi amatų mokyklą, tai ir mane išmokino megzti, siuvinėti. Buvau dar paauglė, o jau megzdavau megztinus. Ant juodos medžiagos, ant lino paveikslus siuvinėjau. Išmokė ir juostas austi. Pati buvo išmokus austi daug siauresnes, bet pabandė ir mane mokė austi tokias, kokių Lietuvoje niekas neaudė – plačias, kaišytines, įvairiausių raštų ir spalvų. Tada nebuvo tinkamų siūlų, tai pusseserė juos dažydavo pati...“.

 „Gyvendama Panočiuose, panorau prisiminti savo pomėgį austi. Tėvelis sumeistravo stakles, draugai parūpino tuo metu dideliu deficitu buvusių kokybiškų siūlų. Pirmosios nuaustos juostos atsidūrė tautodailės parodoje Varėnoje, paskui buvo atrinktos ir nukeliavo į parodą Vilniuje. Kai nuvažiavau į parodos uždarymą, žiūriu, kad ant juostų lapukai su užrašais „parduota“ uždėti. Tik paskui išsiaiškinau, kad jas nori nupirkt Nacionalinis muziejus. Šiame muziejuje jos eksponuojamos ir dabar“, – dalijasi prisiminimais apie pirmosios parodos sėkmę tautodailininkė. „Paskui pasipylė užsakymai. Daug mano juostų į tolimiausias šalis iškeliavo – Vokietiją, Čikagą, Ameriką, Argentiną ir kitur. Ne vienas Amerikos lietuvis į namus buvo atvažiavęs juostų pirkti. Pirko jas sau, vežė dovanų. Buvo taip, kad atvažiavę pirkti vienos, bet pamatę negalėdavo išsirinkti ir... nupirkdavo kelias.  Daug vardinių juostų esu nuaudus, jubiliejų, net vestuvių  progomis, su įvairiais užrašais – „Lietuva brangi, mano Tėvyne“, „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“ ir kt. Ar sunku tuos užrašus išausti? „Nėra labai sunku, nes turiu pasidarius lekalus“, – pasakoja apie audimo procesą Saulė. „Raides reikia įausti iš blogosios pusės, va šitaip“, – apversdamas juostą, papildo audėją vyras ir šypsodamasis sako: „Čia kaip aukštoji matematika“. Iš pasakojimo atrodo, kad jis taip pat moka austi. „Be manęs Saulė turbūt neišaustų“, – juokauja jis. „Siūlų metimą padarau viena, bet reikia dar apriest ant veleno, siūlus suvert į nytis, jau čia reikia jėgos, vienam tempti, kitam sukti. Juostai austi – keturios nytys, reikia skirstyti ir pagal tam tikrą tvarką suvert. Juostoje daugiau kaip keturi šimtai siūlų. Iš karto audimui apsimetu keturias juostas, iš viso dešimt metrų ilgio siūlai būna“. Jos penkiasdešimt metų audimo „kraitis“ – daugiau kaip du šimtai juostų. „Susidomėjusių audimu buvo daug, bet kai pamatydavo, koks tai kruopštus ir ilgas darbas, nepanoro išmokti. Vieną dviejų metrų keturiasdešimt centimetrų ilgio ir dvidešimt centimetrų pločio juostą tenka austi maždaug dešimt dienų. Jei siūlas storesnis, juosta būna platesnė, o pagal raštą ir gėles gali būti keliais centimetrais ilgesnė arba trumpesnė“. 

Tautodailininkės juostos  žavi tautiniais spalvų ir ornamentų deriniais, neretai įaustais trispalvės motyvais. Ar tarybiniais metais  jos niekam neužkliuvo?  „Jei kas paklausdavo, gudravau. Sakydavau, kad čia tiesiog toks spalvų derinys“, – sako moteris.

Menininkės kaišytinės juostos ir verbos apkeliavo daug Lietuvos miestų, buvo eksponuojamos parodose Punske, Prancūzijoje, Olandijoje, Danijoje, Italijoje, Briuselyje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vokietijoje ir kitur.

Margaspalvėmis jos juostomis įvairiomis progomis buvo apjuosti du pirmieji atkurtos Lietuvos Respublikos Prezidentai, kiti aukšti šalies pareigūnai, dvasininkai, užsienio svečiai.

Be Saulės meniškų kūrybos darbų neįsivaizduojamas ir Varėnos krašto kultūrinis gyvenimas. Jos juostos, o kartais ir pati tautodailininkė su staklėmis demonstruodama audimą, džiugina didžiosios Varėnos Grybų šventės dalyvius. Be jos neapsieina ir Varėnos krašto kūrėjų darbų parodos ir mugės, kuriose sužiba Saulės juostos, verbos, sodai ir kiti dirbiniai iš šiaudų.

 Saulė ir Jonas Lazaravičiai džiaugiasi, kad turi didelę ir darnią šeimą – rūpestingas dukras Aušrą ir Rūtą, septynis vaikaičius, devynis provaikaičius. Rūta – profesorė, habilituota mokslų daktarė, dirba Mykolo Romerio universitete. Aušra – istorijos ir dailės mokytoja, daug metų dirbo Panočių pagrindinėje mokykloje. „Per šventes kai suvažiuoja visi, šurmuliuoja pilni namai“. Ar iš šeimos kas nors „užsikrėtė“ Saulės pomėgiu? Pasirodo, kad ji – bene vienintelė Lietuvoje audžianti tokias kaišytines juostas. Kad šis audimo būdas kada nors neiškeliautų į praeitį, Saulė jo išmokė dukrą Aušrą, kuri riša ir verbas, sodus. „Na, dar vienas vaikaitis pramoko sodus rišti“, – šypsosi moteris. 

Saulės verbomis žavėjosi „Skamba skamba kankliai“ dalyviai, o audimo staklės yra pabuvoję Dainų šventėse, kur Saulė ausdavo, ir Paryžiuje, kur Žemės ūkio ministerijos organizuotoje parodoje jos abi su dukra Aušra reprezentavo Lietuvą. Joje Saulė demonstravo audimą, o Aušra rišo verbas. Briuselyje Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą metu drauge su kitais kūrėjais teko dalyvauti parodoje su juostomis ir  dviem šimtais savo rištų verbų. O jos rištas didžiausias sodas buvo padovanotas  Lietuvos atstovybei Briuselyje. Tai ir liudijimas, kad darbščios kūrėjos rankose net ir paprastas šiaudas gali tapti įspūdingu kūriniu.

Saulės ilgametės kūrybos įvertinimų kraitėje – įvairūs apdovanojimai. Tautodailininkė 1988 metais tapo respublikinių puokščių-kompozicijų parodų nugalėtoja,  „Lietuvos suvenyras 2007“ laureate, 2008–aisiais – „Gimtosios žemės“ Jorio apdovanojimo „Išradėjų išradėjas“ laimėtoja, 2006 m. ir  2008 m.  respublikos liaudies meistrų konkurso „Aukso vainikas“ regioninio turo I vietos laimėtoja. Už margaspalvių juostų, verbų, dekoratyvinių puokščių, paveikslų iš gėlių savitumą, tautinių tradicijų puoselėjimą Saulė Lazaravičienė 1999 m. buvo apdovanota „Sidabrinės bitės“ ženklu ir Varėnos rajono savivaldybės kultūros premija. 

2002 m. tautodailininkė apdovanota Lietuvos Respublikos Seimo medaliu, 2006 m. – Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino medaliu, tapo „Lietuvos kaimo spindulys 2006“ laureate, pelnė nominaciją „Kaimo amatų meistrė“. Saulei Lazaravičienei suteiktas meno kūrėjos statusas.

„Pragyvenus tiek metų, susimąstai apie praeitį, ką gražaus nuveikei gyvenime. Manau, kad nuveikiau ne tiek ir mažai“, – sako pagarbiai Varėnos krašto tautodailės karaliene tituluojama Saulė Lazaravičienė.