,,Kad ir kaip skaudžiai gali atrodyti tėvų skyrybų faktas, kartais vaikams tai atrodo kaip išsigelbėjimas. Pastebėjau, kad vaikams matyti ir patirti smurtą bei priklausomybes ilgainiui darosi nepakeliama. Jie bijo dėl savo ateities, jaučiasi tarsi įkalinti savo pačių namuose“, – sako Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Jūratė Marcinkevičienė. Pasak jos, vaikų reakcijų į skyrybas gali būti įvairių, dažnu atveju tam įtakos turi tėvų santykiai su vaiku, kaip jie geba pateikti skyrybų faktą  kur ir su kuo vaikas gyvens po skyrybų, kokia bus (ar nebus) pasimatymų su kitu iš tėvų tvarka, kas keisis vaiko gyvenime. 

  

Vaiko teisių gynėjai kasdien išklauso išsiskyrusių tėvų vaikų nuoskaudas 

  

,,Aš nenoriu padėti mamai tvarkyti kambario, nes ji išvarė tėtį iš namų ir man liūdna. Aš nesitvarkau, mama barasi, o aš verkiu. Mama sako, kad aš tinginė, tėtis taip nesakydavo, kartu mes valydavom dulkes, bet jis neateina, nes mama nenori. Kai jie kalba telefonu, vadina vienas kitą negražiais žodžiais, man baisu ir aš nenoriu valgyti, man viskas neskanu. Gydytoja sakė, kad man skauda pilvuką, nes nerandu ramybės“, – kalba pradinukė. 

  

,,Kai mes su mama pabėgome (taip sako mama) iš močiutės namų, kur gyvenome ir su tėčiu, tapo ramiau  nebėra išgertuvių ir muštynių. Bet reikia dar labiau taupyti – dabar su mama nuomojamės butą. Aš niekur neišeinu, nes nėra pinigų. Aš suprantu mamą, pykstu ant tėčio, kuris parsivedė kitą moterį, pykstu, nes močiutė užstoja tėtį. Kodėl aš gimiau tokioje šeimoje, kur visą laiką močiutė ir tėtis su savo broliais gėrė ir mušėsi, o mums nuolat trūksta pinigų?“, – atvirauja septintokė. 

  

,,Kai tėvai išsiskyrė, namie ramiau, nes nebėra barnių, bet aš esu pasimetęs – mama visą laiką prikiša, kad aš panašus į tėvą – toks pat melagis. Mama pyksta, kai aš savaitgaliais einu pas tėtį, sako, kad jo nauja draugė manęs nieko gero neišmokys. Žinoma, gerai, kad tėtis man duoda daugiau pinigų, tačiau sunku, kai mama visą laiką pikta, aš bijau jai parodyti naujus pirkinius, nes žinau, kad ji rėks ant manęs, o po to nesikalbės, tai stengiuosi nebūti namie ir nepakliūti jai į akis, dėl to dar dažniau ji mane aprėkia. Nežinau, ar gerai, kad tėvai išsiskyrė, jaučiuosi, lyg nebeturintis namų ir nebežinau, kurio iš tėvų klausyti. Tėvai išsiskyrė, o kaip gyvensiu aš?“, – klausia paauglys. 

  

Tai tik kelių vaikų mintys, kurias jie jaučia ir išsako vaiko teisių gynėjams po tėvų skyrybų. Išsiskyrusių tėvų vaikų šiandien yra šimtai tūkstančių. Vaiko teisių gynėjai, psichologai ne tik girdi vaikų nuoskaudas, bet ir stengiasi jiems padėti išgyventi, suprasti, kas vyksta, kaip reaguoti, kaip išgyventi. Specialistai visuomet stengiasi įtraukti ir tėvus, paaiškina jiems, kokios galimos pasekmės vaikui ir jo raidai, jei vaikas matys barnius, rietenas, melą, manipuliacijas.  

  

Apie skyrybas ir tai, kas laukia, būtina kalbėtis su vaiku 

  

Tarnybos psichologė pastebi, kad vyrauja nuomonė, jog skyrybos yra tik tėvų reikalas, bet tai neteisinga. Sprendimą skirtis priima tėvai, bet pasekmes jaučia ir keičiasi visa šeima.  

  

,,Apie skyrybas vaikui turi pasakyti tėvai, o ne giminaičiai, ar pašaliniai. Vaikui svarbu žinoti su kuo, kur jis gyvens, kur bus jo žaislai, kur jis grįš iš būrelio, kada jį pasiims kitas iš tėvų. Skyrybų procese nežinioje su savo mintimis paliktas vaikas susitvarkyti vienas negali. Blogiausia, ką gali padaryti tėvai, tai nutarti, kad skyrybos vaikų neliečia, nes jiems neva nieko neatsitiko, gi skiriamasi ne su jais“, – sako Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Jūratė Marcinkevičienė. 

  

Kaip teigia psichologė, su vaiku būtina apie visa tai kalbėtis: pagal jo amžių išklausyti, sužinoti jo baimes ir jas išsklaidyti. Mažesni vaikai gali turėti iliuzijų, kad sutaikys tėvus, vyresnieji suvokia, kas vyksta, tačiau suvokia ir tai, kiek jie yra palikti su savo išgyvenimais.  

  

„Pagrindinė tėvų pareiga šiuo atveju – tarpusavyje susitarti dėl palankiausio vaikui varianto. Vaikai tų tėvų, kurie sprendimus dėl vaiko priima vadovaudamiesi ne savo, bet vaiko interesais ir po tėvų skyrybų palaiko gerus santykius su abiem tėvais, jaučiasi  mylimi ir  reikalingi“, – konstatuoja vaiko teisių gynėja.  

  

Psichologė sako, kad skyrybos yra vienas iš praradimų, todėl kaip ir gedului (o skyrybos ir yra savotiškas gedulas) būdingi etapai ir tam tikri elgesio modeliai: „Neigimo etape vaikas gali  ignoruoti tėvų skyrybas – reikalauti, kad abu ateitų į darželį, išėjusio tėvo prašyti sugrįžti.  Pykčio etape vaiką užvaldo kaltinimai – jis gali darytis irzlus, patirti depresiją, vaiką apima neviltis. Perėjus į derėjimosi etapą, vaikas gali bandyti sutaikyti tėvus, manipuliuoti jais, skausmingai išgyventi tų derybų pasekmes.  Paskutinis gedėjimo įveikimo etapas – susitaikymas su faktu. Tik lieka klausimas, kiek ilgai ir skausmingai besiskiriančių tėvų vaikas iki šio etapo eis. Gal tai jam kainuos dešimtmečius? Šį skausmą gali sumažinti tėvai, o esant reikalui ir kvalifikuoti specialistai“.  

  

Vaikai turi jausmus, kuriuos būtina atliepti 

  

Vaikai skyrybų procese negaudami aiškių atsakymų, išgyvena daug neigiamų jausmų. Vaikai yra pažeidžiami, nes kai suaugę priiminėja sprendimus, vaikai įtakos beveik neturi. ,,Bet vaikai turi jausmus. Būna atvejų, kuomet vaiko emocijos pasireiškia netinkamu elgesiu, būna, kuomet vaikai patiria psichosomatinių reakcijų (pykinimas, vėmimas, panikos atakos, įvairūs skausmai, galvos svaigimas, ir pan.). Tokio pobūdžio reakcijos yra didelio emocinio krūvio pasekmė. Tėvai žino, kad vaikas į tėvų skyrybas gali sureaguoti, greičiau pastebi pasikeitusį vaiko elgesį. Psichosomatiniai simptomai gali pasireikšti ir greit, ir po ilgesnio laiko, tuomet vaikas vedamas pas gydytojus, atliekami tyrimai. Neradus fiziologinio pagrindo, pagalbos būtina kreiptis pas psichologą ar psichoterapeutą“, – sako su vaikais dirbanti Tarnybos psichologė.  

  

Pasak vaiko teisių gynėjų, tėvai nusprendę skirtis, turi pagalvoti, kaip tai paveiks vaiką, ką aš, kaip tėtis ar mama, darau, kad mano vaikas patirtų kuo mažiau žalos: ne ko aš noriu, kaip tėtis ar mama, bet tai, kaip toje situacijoje geriausia vaikui. Abu tėvai turi paaiškinti vaikui, kad jie ir toliau išliks vaikui tėvais, kuriuos jis galės vienodai mylėti ir bus jų mylimas. Svarbu išklausyti vaiko nuomonę. Tai nereiškia, kad tėvai privalo paklusti vaiko norams, bet turi jų paisyti, kiek tai neprieštarauja geriausiems vaiko interesams. 

  

Lietuvos įstatymai numato, kad tėvų teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios, nepriklausomai, ar vaiko tėvai gyvena kartu, ar skyrium.  

  

Skyrybų metu vaikai išmoksta manipuliuoti 

  

Vaiko teisių gynėjai dažniausiai susiduria su vaikais ir jų tėvais, kuriems nepavyko sklandžiai išsiskirti. Neretai tenka kalbėtis su vaikais, kurie tėvų yra verčiami rinktis mylėti kažkurį vieną iš jų. Toks tėvų elgesys, kuomet vaikas myli abu tėvus, labai skaudina vaiką, jis tampa tėvų įrankiu skyrybų procese.  

  

Pasak su vaikais dirbančių specialistų, ne pačios skyrybos vaikams daro žalą, o tai, kaip jos vyksta. Vienas žalingiausių veiksmų, kuriuos daro išsiskyrę tėvai, tai vaikų panaudojimas aiškinantis santykius, kovojant dėl turto ir gydant savo, t.y. tėvų psichologines žaizdas. 

  

,,Vaikai jau savaime manipuliuoti ima labai anksti, o su amžiumi jų manipuliacijos tampa vis sudėtingesnės. Vaikai manipuliacijų ,,tobulinimo“ išmoksta iš tėvų. Tenka girdėti, kad vienas iš tėvų vaiką paklaidina jausmuose: „Jei pasakysi, ką mama veikia vakarais, galėsime nusipirkti picos/nupirksiu norimą žaidimą ar pan.“. Ilgainiui šią bendravimo formą perima ir vaikai. Jie tikisi atlygio už savo elgesį, o tokią elgesio formą vaikas gali pradėti naudoti bendraudamas su kitu tėvu, su draugais ir ateityje, sukūręs savo šeimą ir pan. Santykiai, paremti vien tik manipuliacijomis, nėra nuoširdūs, jie žalingi“, – problemą įvardija psichologė. 

  

Tėvų vienas kito žeminimas padaro didelę žalą vaiko ateities pasirinkimams 

  

Sunkiausia, kai vaikai ir toliau gyvena savo tėvų santykių košmare – nuolatiniuose ginčuose,  barniuose. Vaiko teisių gynėja sako, kad vaikai būna žalojami ir buvusio partnerio persekiojimu, kenkimu (sutartu laiku nepasiimtas vaikas iš būrelio, o buvusiam partneriui pavėlavus paskambinama, kad pats pasiimtų vaiką žinant, kad šis tikrai nespės). Taip vaikai gauna žinutę, kad jie tėvams nereikalingi ir kelia problemų. Galima tik įsivaizduoti, kiek pagalbos reikės tokiam vaikui, kad jis grįžtų į normalią emocinę būseną. 

  

Jeigu buvę sutuoktiniai vaikui teigia, kad mama ar tėtis yra blogi, ateityje jaunuolis ar mergina gali turėti didelių sunkumų užmezgant romantinius santykius ir kuriant šeimą. Nes pasąmonė ir tėvų ,,pamokos“ signalizuoja, kad iš šeimos partnerio nieko gero nesitikėk, keršyk, apgauk.  

  

Psichologė pastebi ir tai, kad triukšmingai besiskiriančių tėvų vaikai gali jausti gėdą. Vaikai gali šalintis draugų, būrelių, kad nereikėtų teisintis ar meluoti dėl tėvų santykių. Neįvardinti jausmai vaiką uždaro ,,į jausmų kalėjimą“. 

  

Besiskiriančiai porai sunku priimti bendrą gerą sprendimą dėl vaikų, kai dar atviros santykių ,,žaizdos“.  Bet tai yra jų, kaip atsakingų ir mylinčių tėvų, pareiga.  

  

Jei nepavyksta to padaryti savarankiškai, tėvams reikia kreiptis pagalbos ir jos turi norėti abu tėvai. ,,Kiekvienas vaikas, kurio tėvai išsiskyrė ar skiriasi, patiria daug skaudžių išgyvenimų, tačiau dedant nuoseklias pastangas kiekviena situacija yra įveikiama“, – įsitikinusi psichologė.