Rima Čelkonienė Kauno miestą iškeitė į kaimą ir jau 25 metus vadovauja Pivašiūnams
- Žmonės
danieliusnet
- 0
- 1078 minutes read
Moteris valdžioje – ramybė, tvarka, dėmesys detalėms, jaukumas ir grožis? O gal – griežta ir kieta ranka, priekabus žvilgsnis, kaprizai? Kaip Pivašiūnų seniūnijos gyventojai vertina 25- erius metus seniūnijai vadovaujančią moterį? Apie tai – interviu su Pivašiūnų seniūne Rima ČELKONIENE.
–Vis dar sakoma, kad moteris – silpnoji lytis. Patvirtinkite arba paneikite šią nuomonę! Kokia Jūs pati sau atrodote, ketvirtį amžiaus praleidusi „vyriškame“ poste?
–Šiais laikais jau nesvarbu, kas prie „šturvalo“, svarbiausia – kaip susitvarkai su kylančiomis bangomis, kokio kurso laikaisi (juokiasi).
Kai tik įsidarbinau Pivašiūnuose, į kabinetą užėjo pagyvenęs vyriškis ir sako man: aš žiūriu į tave tik kaip į moterį, netikiu, kad galėsi dirbti kaip vyras. „O aš ir nedirbsiu kaip vyras, dirbsiu taip, kaip man atrodo teisinga, – nes esu moteris“, – mintyse atsakiau lankytojui, bet garsiai nepaprieštaravau jo nuomonei.
Žmonės kartais klaidingai įsivaizduoja, kad vadovauti gali tik vyrai, juk anksčiau taip ir buvo – mokyklų direktoriai, kolūkių pirmininkai, įstaigų ir organizacijų vadovai, ministrai – vien tik vyrai, o jeigu paskirdavo vieną ar dvi moteris, tai gal tik dėl grožio ar dėl pagražintos statistikos.
Aš esu įsitikinusi, kad daugelis moterų vadovių su pareigomis susitvarko ne blogiau už vyrus, be to, jos moka dėmesingiau išklausyti pašnekovą, turi daugiau empatijos. Tai padeda rasti išeitį iš sudėtingų situacijų, jautriai spręsti gyventojams kylančias problemas. Sunkumų visada buvo ir bus, nesvarbu, kas vadovauja – ar vyras, ar moteris. Kiekvienu konkrečiu atveju reikia ieškoti ir rasti geriausią problemos sprendimo būdą.
–Esate kaunietė, kas Jus atviliojo į Alytaus rajoną?
–Jeigu atvirai, tai norėjau pabėgti nuo tėvų kontrolės (juokiasi), buvau suaugusi, norėjau gyventi atskirai. Kaip tik tuo metu mano vyras trejiems metams gavo paskyrimą į Alytaus rajoną. Atvažiavome į Pivašiūnus, čia ir pasilikome, gyvename jau daugiau kaip 30 metų.
–Kaip pasikeitė Pivašiūnų seniūnija per ketvirtį amžiaus? Gal pasidarė labiau panaši į Kauno priemiestį, o ne į maldininkų lankomą bažnytkaimį?
– Oi, tikrai pasikeitė! Pirmas vaizdas, kurį pamačiau, atvažiavusi į Pivašiūnus, buvo šalia kelio besiganantys veršiukai, atlapotos tvartų durys, netvarkingi gyvenamųjų namų kiemai. Dabar vaizdas kitoks, ne kaip Kaune, be tai ir gerai, nes kiekvienas kraštas turi išlaikyti savitumą, prisitaikyti prie gamtos sukurto grožio.
Aš matau, kad pasikeitė ne tik patys Pivašiūnai, aplinkinės gyvenvietės, kaimai. Pasikeitė čia gyvenantys žmonės, jų mąstymas, bendravimas, tarpusavio santykiai. Išgražėjo aplinka, pagerėjo infrastruktūra, sutvarkytas gatvių apšvietimas, atnaujintos vandens trasos, įrengti šaligatviai, pastatytas Amatų centras, Globos namai, daugiabutis socialiai remtiniems gyventojams, labai gražiai renovuota gimnazija, net ir pati seniūnija nuo 2008 m. įsikūrusi naujose patalpose. Sutvarkyta Ilgio ežero pakrantė.
Išasfaltuota daug seniūnijos kelių, vieni iš naujausių – kelio Skraičionys–Kalesninkai, Ūta–Lačionys ruožai, pradėti asfaltavimo darbai kelyje Kedonys–Tabalenka. Asfalto danga įrengta Mokyklos g., Bazorų kaimo Dobilo g. ir Takniškių g., taip pat išasfaltuota Liepų g. Junčionyse.
Kelių remontas, lyginimas atliekamas vietinės reikšmės keliuose, neseniai žvyruota beveik 4 km kelio Lačionys–Juodgiris–Ratininkai atkarpa, esanti seniūnijos teritorijoje.
Pivašiūnų seniūnijoje turime daugiau kaip 27 hektarus prižiūrimų viešųjų erdvių, iš jų šienaujamas plotas – 15 ha, prižiūrime 10 kapinių.
Ant seniūnijos įstaigų pastatų įrengtos fotovoltinės elektrinės, jos gamina elektros energiją vidaus reikmėms. Iki 2024 m. gimnazijos ir seniūnijos pastatuose numatyta įrengti alternatyvius, visiškai automatizuotus šilumos gamybos įrenginius – šilumos siurblius.
Pivašiūnų paplūdimyje įrengtos 3 sporto aikštelės, atnaujintas pliažas, pastatytos kelios pavėsinės, vaikų laisvalaikiui įrengta žaidimo aikštelė. Taip pat įrengtos persirengimo kabinos, automobilių stovėjimo aikštelė, pastatyti biotualetai, teritorijoje prie ežero nutiesti pėsčiųjų takai, įrengtas apšvietimas. Beje, jeigu kalbame apie aplinkos tvarkymą, tai primenu, kad Pivašiūnai yra užėmę antrą vietą tarp gražiausiai tvarkomų gyvenviečių visoje Alytaus apskrityje.
Gyventojai anksčiau skųsdavosi bloga geriamojo vandens kokybe, todėl sumontuoti vandens gerinimo įrenginiai.
Kaimuose susikūrė penkios aktyvios bendruomenės, jos plečia įvairias veiklas, tvarko aplinką, organizuoja kultūros ir sporto renginius, sėkmingai dalyvauja savivaldybės ar ministerijų, netgi Europos Sąjungos projektuose. Štai Mikalavo kaimo bendruomenė „Šilaičiai“ COVID-19 pandemijos laikotarpiu rūpinosi sergančiais, neįgaliais, vienišais pagyvenusiais kaimynais – nupirkdavo jiems maisto produktų, atnešdavo vaistų, net knygų, teikė kitas paslaugas. Bendruomenei įteikti net du respublikiniai apdovanojimai.
Įgyvendinamas projektas „Alytaus rajono bendruomeniniai šeimos namai“, kurio tikslas – sudaryti sąlygas šeimoms gauti kompleksiškai teikiamas paslaugas, užtikrinant paslaugų prieinamumą ir siekiant įgalinti šeimas įveikti iškilusius sunkumus bei krizes. Tarp šio projekto partnerių yra ir mūsų seniūnijoje veikiančios Mikalavo bei Junčionių kaimų bendruomenės.
Savivaldybės taryba, atsižvelgdama į gyventojų poreikius ir siekdama didinti socialinės pagalbos senyvo amžiaus asmenims bei neįgaliesiems prieinamumą, 2021 m. išplėtė socialinių paslaugų įstaigų, teikiančių socialinės priežiūros (pagalbos į namus) paslaugas, tinklą, papildomai numatė 11 etatinių pareigybių (lankomosios priežiūros darbuotojų). Pagalbos gyventojams paslaugas pradėjo teikti ir Pivašiūnų globos namų įstaiga.
–Vis dėlto, gal dar kažko trūksta, kad Pivašiūnų kraštas taptų lankytojų, turistų traukos centru?
–Labai geri ir nuoširdūs žmonės čia gyvena, tik jiems trūksta verslumo, aktyvumo, drąsesnio užmojo. Reikia aktyvinti kultūrinę veiklą, burti kolektyvus, kad žmonės dalyvautų meninėje veikloje, stengiamės organizuoti daugiau įvairių renginių, žmones įtraukti į seniūnijos gyvenimą.
Džiaugiuosi, kad Pivašiūnuose atsirado nemažai sportuojančio jaunimo, reguliariai vyksta treniruotės, rengiamos varžybos. Vasarą Pivašiūnuose stovyklauja Lietuvos šaulių sąjungos karininko Antano Juozapavičiaus šaulių 1-osios rinktinės jaunieji šauliai. Per kelias stovyklos pamainas Čia apsilanko daugiau kaip 400 jaunuolių. Tai – viena iš didžiausių jaunimo neformalių veiklų. Džiaugiuosi, kad jaunieji šauliai iš visos Pietų Lietuvos pas mus pramogauja, ilsisi, kartu ir grūdinasi fiziškai, mokosi veikti kaip komanda, mokosi pilietiškumo, atsakomybės.
Svajojame – gal koks verslininkas norėtų atidaryti tegul ir nedidelę kavinukę, pravažiuojantiems būtų proga sustoti kavos puodeliui, o tuo pačiu – pasidairyti po piligrimų pamėgtą miestelį. Su vietos moterimis svarstėme – ar nereikėtų šalia ežero įrengti fontaną? Juk pakrantė labai graži, šią vietą savo vestuvių ceremonijai dažnai renkasi jaunavedžiai.
Ežerą turime, bet jo pakankamai neišnaudojame. Mano noras – išvalyti ežerą, nes gyventojai, pamatę rudą vandenį, išsigąsta. Galėtume ežerą pritaikyti vandens pramogoms, svajojame apie vandens batutus ir vandens dviračius, kurie vasarą tikrai būtų populiarūs.
Savo planuose esu įsirašiusi punktą: vėliavų stiebų ant Skrynios kalno įrengimas, nes čia liepos 6-ąją tradiciškai visi giedame valstybės himną, susirenka daug žmonių. Reikia įrengti ir daugiau suolelių, atnaujinti sporto, vaikų žaidimo aikšteles. Darbų visada yra, tik noro ir sveikatos reikia.
–Užsiminėte apie sportuojančius žmones. Jūs ir pati esate aktyvi sportininkė, žaidžiate Pivašiūnų tinklinio komandoje. Kaip ši komanda tapo žinoma visame Alytaus rajone ir už jo ribų?
–Komanda susibūrė mūsų savivaldybės mero Algirdo Vrubliausko iniciatyva maždaug prieš 10 metų. Joje žaidžiu ne tik aš ir kiti seniūnijos gyventojai, žaidžia du kunigai, pats meras A. Vrubliauskas, Globos namų direktorius, ugniagesys gelbėtojas, gimnazijos mokytojai, verslininkai ir mokiniai. Vyriausiam komandos nariui – apie 70 metų. Kiekvieną pirmadienį po dienos darbų renkamės renovuotoje gimnazijos sporto salėje, pasitreniruojame, pajudame, gerai praleidžiame laiką, na, ir palaikome sportinę formą (juokiasi).
Turime ir lengvesnio sporto – mankštas, kurias organizuoja Visuomenės sveikatos biuras. Mankštos vyksta vieną kartą per savaitę – penktadienį, 20 val. Norinčių dalyvauti mankštose amžius neribojamas.
–Sportas – atgaiva po darbo dienos, o su kokiomis problemomis dažniausiai susiduriate seniūnės darbe, kuo skundžiasi gyventojai? Ar visada galite jiems padėti, kaip sprendžiate tas problemas?
–Neseniai viena seniūnijos gyventoja pasakė man savotišką komplimentą, sakė, – esate mums kaip mama. Paklausiau – kodėl? Moteris manė, kad visada galiu ją išklausyti, paguosti ir pagal galimybes – padėti. Džiaugiuosi, kai tikrai matau savo darbo rezultatą, bet ir problemų būna įvairių, ne visada joms išspręsti užtenka seniūnės valdžios ar mano moteriškų įžvalgų. Pavyzdžiui, šeimos prašo, kad juos išklausyčiau, kartais susipykusius sutuoktinius sutaikyčiau, kad vaikus paauklėčiau, kiti kreipiasi, kad skirčiau socialinį būstą, prašo įvairių išmokų, klausia, kokį jiems geriau pasirinkti elektros tiekėją.
Dabar gyventojai išsigandę dėl elektros ir kuro kainų didinimo, seniūnijoje rikiuojasi eilės norinčiųjų gauti kompensaciją už pabrangusias malkas ar kitą kurą būstui šildyti, prašo socialinės paramos. Vis dėlto, dažniausiai kreipiamasi dėl kelių priežiūros. Keliai yra ne tik mūsų seniūnijos, manau, – visos Lietuvos problema. Anksčiau kaimo žmonės turėjo nedaug automobilių, tad ir esami keliai daugiau ar mažiau tenkino jų poreikius, dabar prie kiekvienos kaimo sodybos gyventojai nori privažiuoti asfaltuotu, žiemą – nuvalytu nuo sniego keliu, o jeigu kur žvyrkelis, tai norima, kad jis nuolat būtų lygus, kaip greitkelis, be duobelės ar provėžų. Negaliu sakyti kaimo gyventojui: nusiramink, juk net ir mieste ne visos gatvės asfaltuotos ir išlygintos greideriu. Žinau, kad manęs tiesiog negirdės, todėl stengiuosi suirzusį, piktą žmogų tiesiog išklausyti, papasakoti jam apie savivaldybės planus, paaiškinti, kodėl vienam ar kitam keliui skiriama daugiau dėmesio. Kartais ir reikia tik supratimo, gero žodžio, nuoširdaus pokalbio.
–Pivašiūnai plačiai žinomi dėl tradicinių Žolinės atlaidų, j kuriuos visą savaitę plūsta žmonės ne tik iš Lietuvos, bet ir kaimyninės Lenkijos. Žinoma, tikintieji turi tikslą pasimelsti prie stebuklingo Švč. Marijos paveikslo, bet juk jie turi ir kitų poreikių – pavalgyti, pernakvoti, smagiai praleisti laisvą nuo maldų laiką. Kaip Pivašiūnams sekasi organizuoti su visą savaitę čia besilankančiais atlaidų dalyviais?
–Žolinės atlaidus paprastai organizuoja Kaišiadorių vyskupija, tačiau ir Alytaus rajono savivaldybė, ir Pivašiūnų seniūnija visada prisideda: tvarkome viso miestelio ir pačios bažnyčios aplinką, gyventojai bažnyčią puošia, savo namuose priima j šventę atvykusius gimines ir draugus, juos vaišina. Įrengtas Piligrimų centras, koplytėlė. Po sunkios kelionės maldininkus pamaitiname, apgyvendiname gimnazijos patalpose. Kas antrus metus Ilgio ežero pakrantėje atlaidų dalyviams ir seniūnijos gyventojams bei svečiams kartu su Alytaus rajono savivaldybės Kultūros centru rengiame Žolinės vakarėlį.
–Ką veikiate laisvalaikiu, kai nežaidžiate tinklinio?
–Nesu nei šokėja, nei dainininkė, – vakarui atėjus paskaitau knygą, įlendu į daržą pasikapstyti, taip atsipalaiduoju, pailsiu po dienos darbų. Dar labai mėgstu keliauti – tai ne tik pomėgis, bet ir būdas nutolinti mintis, pakeisti aplinką.
Ačiū už pokalbį.
Parengė Alytaus rajono savivaldybės Komunikacijos skyrius
