Rūta Averkienė


Gražiausi Dainavos girios pušynėliai tarsi nusagstyti nedideliais, įdomias istorijas turinčiais  šilų kaimeliais. Juose gyvenantys žmonės yra ypatingi, jie nuo senų senovės puoselėja protėvių tradicijas, yra darbštūs, svetingi ir nuoširdūs. Vienas iš tokių – vos keletas kilometrų nuo sienos su Baltarusija įsikūręs nedidukas Šklėrių kaimas. Praeityje jame buvo ne vienas šimtas gyventojų, buvo nemažai vaikų ir jaunimo, vienu metu veikė net dvi pradinės mokyklos, o  šiuo metu gyvena vos daugiau nei trisdešimt gyventojų. Nepaisant to, kaime yra tvirti bendrystės saitai. Norėdami juos dar labiau sutvirtinti,  šklėriškiai surengė smagų kaimo gyventojų susitikimą, į kurį buvo pakviesti ir senieji kaimo gyventojai, jų vaikai ir vaikaičiai, ir naujakuriai, ir tik vasaromis čia gyvenantys. 

Kaimo šventė vyko erdvioje Šklėriuose neseniai įsikūrusios jaunos šeimos – Ingos ir Laimio Andruškevičių – sodyboje.


Į šventę pakviestas Kabelių parapijos klebonas Raimundas Macidulskas palaimino šeimininkų namus ir susirinkusius kaimo žmones. Dvasininkas palinkėjo šklėriškiams  smagios vasaros, sveikų metų. „Linkiu, kad būtume sveiki ir savo kūnu, ir savo siela“, – sakė dvasininkas. 


Marcinkonių seniūnijos seniūnas Vilius Petraška pasidžiaugė, kad net ir nedidelio kaimelio bendruomenė sugeba susiburti į smagią šventę. Jis pažymėjo, kad pagal gyventojų surašymo duomenis 1960 m.  kaime gyveno 209 gyventojai, čia buvo ir mokykla. „Kaimas, deja, dabar daug mažesnis, tačiau labai smagu, kad Šklėriuose vėl pamažu kuriasi jaunos šeimos, atnaujinamos sodybos, graži gyventojų bendrystė“.


Kiek kaimo senoliai pamena, toks kaimo žmonių susibūrimas suorganizuotas pirmą kartą. Visi buvo labai patenkinti, kad turėjo puikią progą pabendrauti ne tik su senokai matytais kaimynais, bet ir susipažinti su naujai čia įsikūrusiais. Šventės metu žmonės pasakojo, kad nors jų seneliams ir tėvams teko kęsti lenkų okupaciją, bet žmonės visais laikais buvo labai draugiški, tikri savo kaimo patriotai, lietuvybės puoselėtojai. Kaimo gyventojų susibūrimą drauge su sodybos šeimininkais inicijavęs Jonas Mortūnas pasakojo, kad lenkmečiu šklėriškiai tikrai labai kovojo už lietuvybę ir savo gimtinę. Štai jo proprosenelis Juozas Karlonas 1935 metais padarė ir kaimo kryžkelėje pastatė tvirtą, penkiolikos metrų Šv. Kazimiero kryžių – kaip liudijimą, kad Šklėrių žmonėms nebaisi jokia okupacija. Antrąjį kryžių, taip pat penkiolikos metrų, jau Atgimimo laikais, 1989 metais, padarė ir toje pat vietoje pastatė Juozo Karlono brolio sūnus Vincas Karlonas. Na, o šiuo metu kaimą puošia trečiasis, to paties meistro padarytas ir pastatytas kryžius.