Tautiška giesmė Marcinkonyse skambėjo plazdant dvidešimt septynioms trispalvėms (foto)

 Tautiška giesmė Marcinkonyse skambėjo plazdant dvidešimt septynioms trispalvėms (foto)

Rūta Averkienė

Prasmingai ir įsimintinai Valstybės diena
buvo paminėta Marcinkonyse. Šv. Mišių metu pašventintos dvidešimt septynios
trispalvės plazdėjo bažnyčios kalno papėdėje šalia aukščiausio ir
originaliausio Lietuvos kryžiaus maždaug šimtui marcinkoniškių ir kaimo svečių
giedant Tautišką giesmę, o vėliau buvo padovanotos kaimo gyventojams. Po
iškilmingo giedojimo bendruomenės nariai rinkosi į šalia esančią kleboniją,
kurioje atidaryta ypatinga paroda – šimtamečio klebonijos pastato verandos
langai pasipuošė  Marcinkonis garsinusių
ir lietuvybės deglą čia nešusių žmonių portretais.

Valstybės dienos minėjimas
prasidėjo Šv. Mišiomis Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčioje, kurias už
marcinkoniškius bei Lietuvą aukojo Marcinkonių parapijos klebonas Povilas
Paukštė. Jis kvietė įsisąmoninti ir suprasti šios garbingos dienos svarbą, ją
praleisti ypatingoje vienybėje, bendrystėje ir dėkingume. Skaitydamas
Evangeliją, kunigas sakė, kad joje yra panašumų su mūsų tautos istorija. Klebonas
linkėjo tikros vienybės, tikro pareigingumo, kvietė auginti šitą pareigos
jausmą ir perduoti kitiems, kad visi suprastų, jog pirmiausia Tėvynei reikia
kažką prasmingo padaryti. Kvietė pasimelsti ir pagarbą atiduoti žmonėms, kurie
parapijoje puoselėjo lietuvybę, mokė lietuviško žodžio prie verpimo ratelio ar
audimo staklių.

Bendrai maldai susirinko apie šimtą
 įvairaus amžiaus marcinkoniškių ir
svečių, jaunimas Šv. Mišių metu išsirikiavo su trispalvėmis, kurios vėliau buvo
pašventintos.

Po Šv. Mišių visi rinkosi prie
bažnyčios kalno papėdėje stovinčio prieš dešimtį metų pastatyto paties
didžiausio ir originaliausio Lietuvoje kryžiaus. Čia plevėsuojant trispalvėms,
buvo sugiedotas šalies himnas, Vinco Kudirkos sukurta „Tautiška giesmė“.

Renginį organizavusi Marcinkonių
bendruomenės pirmininkė Rimutė Avižinienė dėkojo visiems susirinkusiems į šią
gražią akciją, kuri sujungė šimtus tūkstančių žmonių Lietuvos miestuose ir
miesteliuose bei užsienio lietuvių bendruomenėse.

Su Valstybės diena ir šimtmečiu pasveikino
Marcinkonių seniūnijos seniūnas Vilius Petraška. „Nuoširdžiai sveikinu Jus su
gražia mūsų Valstybės švente. Labai džiugu, kad marcinkoniškiai gerbia savo
tėvelių tradicijas ir kasmet vis gausiau susirenka į valstybines šventes,
giedoti Tautinės giesmės, pabendrauti. Džiaugiamės, kad galime drauge pabūti,
vieni kitiems palinkėti vienybės ir geros valios. Linkiu jums gražių šventės
akimirkų“, – linkėjo seniūnas.

Vėliau kaimo gyventojams buvo iškilmingai
įteiktos dvidešimt septynios trispalvės, kurias dovanojo iš Marcinkonių kilęs,
o dabar nemažai laiko gimtojoje sodyboje praleidžiantis ir aktyviai į bendruomenės
gyvenimą įsiliejantis Vytautas Paulaitis. Minint dvidešimt penktąsias Lietuvos Nepriklausomybės
atkūrimo metines, Valstybės dienai jis sugalvojo prasmingą akciją – Marcinkonių
kaimo pagrindinės Miškininkų gatvės gyventojams padovanojo dvidešimt penkias
trispalves. Kiekvienais metais prasminga akcija buvo pakartota. Simboliška, kad
minint valstybės šimtmetį, marcinkoniškiams iš viso padovanota šimtas
trispalvių. „Kad marcinkoniškiai jas iškeltų įvairių švenčių proga, ir kad
Marcinkonis gausiai  lankantys svečiai ir
turistai žinotų, jog čia gyvena tikri patriotai. Juk Tėvynės meilė prasideda nuo
savo kiemo. Turime puoselėti gražias savo tėvų tradicijas ir po savęs jas
palikti savo vaikams“,– sakė V. Paulaitis.

Trispalves dovanų gavę
marcinkoniškiai nuoširdžiai dėkojo jas dovanojusiam Vytautui Paulaičiui.

Po vėliavų įteikimo žmonės
neskubėjo skirstytis. Marcinkonių etnografinio ansamblio dainininkai padainavo
dar keletą dzūkiškų dainų, o vėliau visi rinkosi į kleboniją. Čia buvo
atidaryta ypatinga paroda. Onutės Grigaitės, Rasos ir Vytauto Budnikų bei kitų
geros valios žmonių iniciatyva ir pastangomis  šimtamečio pastato verandos langai pasipuošė
Marcinkonių parapijos istorijoje ryškų pėdsaką palikusių dvylikos asmenybių
portretais.

Išties Marcinkonių klebonijos namas
turi turtingą istorinę reikšmę ir saugo daugybę ano laikmečio paslapčių. Čia
gyveno ir lankėsi nemažai vienaip ar kitaip prie Marcinkonių parapijos žmonių
švietimo bei lietuvybės puoselėjimo prisidėjusių žmonių. Svarbiausius iš jų
liudija portretai languose. Languose įamžinti: kilnus lietuvybės puoselėtojas,
kunigas Jonas Šoblickas (1871–1906), Marcinkonyse klebonavęs 1896–1906 metais,
pastatė šią kleboniją, pirmasis pradėjo laikyti pamaldas lietuvių kalba,
organizavo lietuviškos spaudos platinimą, subūrė lietuvių moterų chorą.

 Kunigas Alfonsas Petrulis (1873–1928) –
Vasario 16–osios Akto signataras. Čia klebonavo 1908–1911 m. Subūrė keturių
balsų lietuvišką parapijos chorą, įsteigė slaptą lietuvišką mokyklą,
parūpindavo parapijiečiams lietuviškos spaudos, baigė įrengti šią kleboniją.

Kunigas Pranciškus Raštutis
(1867–1920), Marcinkonyse klebonavęs 1914–1920 metais, stiprino lietuvybę,
ryžtingai gynė parapijiečius nuo okupantų vokiečių ir lenkų kareivių savivalės.
Pastarieji jį mirtinai nukankino 1920 m. rugsėjį. Iki šiol nežinoma, kur padėjo
jo kūną (šventoriuje kenotafas).

Kunigas Nikodemas Pakalka
(1893–1985) čia klebonavo nuo 1939 m. iki mirties. Buvo labai išsilavinęs,
mokėjo septynias užsienio kalbas, o parapijiečiams buvo labai artimas.
Sovietmečiu inteligentai ir studentai pas jį atvykdavo pasikalbėti apie
gyvenimą ir tikėjimą.

Petras Kieras (1891–1918) – švietėjas,
lietuvybės puoselėtojas, tautosakininkas. Nuo 1893 m. gyveno Marcinkonyse, čia
mokė parapijiečius skaityti bei rašyti lietuviškai, rašė straipsnius į „Vilniaus
žinių“, „Šaltinio“, „Žarijos“ laikraščius, šelpė gabius jaunuolius, surinko
daug tautosakos, kurią pateikė dr. Jonui Basanavičiui.

 Kotryna Sidziniauskaitė (1873–1944) – daraktorė,
knygnešė. Mokė vaikus skaityti ir rašyti lietuviškai. Kunigo Jono Šoblicko
paraginta kartu su knygnešiu Petru Miškiniu (apie 1859–1944) prisidėjo prie
lietuviškos spaudos platinimo.

Kunigas Vladas Jezukevičius
(1886–1959) gimė ir augo Marcinkonyse, būdamas klieriku, tarnavo šioje
parapijoje, o tapęs kunigu, kilniai darbavosi Vilniuje organizuodamas
visokeriopą pagalbą nukentėjusiems nuo karo ir telkdamas tautiečius kultūrinei
veiklai.

Liudas Gira (1884–1946) – poetas,
aktyvus lietuvių kalbos ir kultūros gynėjas XX a. pr. okupacijų metais, kun. V.
Jezukevičiaus studijų Kunigų seminarijoje bendramokslis. Šioje klebonijoje
viešėdavo pas kunigą J. Šoblicką, iš marcinkoniškių užrašė daug senų dzūkiškų
dainų, savo eilėraščiuose įamžino Marcinkonių vardą.

Vincas Krėvė–Mickevičius
(1882–1954) – rašytojas, literatūros profesorius, politikas. Nuo 1902 m. kelias
vasaras kartu su L. Gira viešėjo šioje klebonijoje rinkdamas tautosaką, tuomet
kun. J. Šoblicko paskatintas, ir apsisprendė kurti gimtąja kalba.

Juozas Balčikonis (1885–1969) – kalbininkas,
profesorius–akademikas, 20 tomų „Lietuvių kalbos žodyno pradininkas, dažnai
lankydavosi pas kunigą N. Pakalką, domėjosi ir užrašė daug Marcinkonių tarmės
žodžių ir tautosakos, taip pat apie drevinę bitininkystę.

Augusti Robertas Niemis (1869–1931)
– tautosakininkas, Helsinkio universiteto profesorius, labai vertinęs senąsias
liaudies kūrybos formas išlaikiusią dzūkų tautosaką. 1911–1912 m. gyveno šioje
klebonijoje ir Marcinkonių apylinkėse užrašė apie du tūkstančius dainų, iš jų –
ir labai retų.

Eduardas Volteris (1856–1941) –
žymus XX a. pradžios baltistas, vienas iš Vytauto Didžiojo universiteto steigėjų,
kovotojas prieš lietuvių spaudos draudimą. 1911 m. su Helsinkio universiteto
prof. A.R. Niemiu, apsistoję šioje klebonijoje, užrašinėjo tautosaką. Jiems
talkino ir V. Krėvė–Mickevičius.

Klebonijoje taip pat kuriamas mažas
muziejėlis. Čia galima apsilankyti šioje parapijoje ilgiausiai kunigavusio
Nikodemo Pakalkos kambarėlyje, liudijančiame kuklų, kone asketišką šio
dvasininko gyvenimą bei didelę jo dvasią – pamatyti kuklią lovą, kunigo lazdas,
senovinį mišiolą, daugybę knygų. Klebonijoje taip pat galima pamatyti nemažai
Marcinkonių parapijos istoriją menančių daiktų, nuotraukų.












































Vytautas Budnikas pasidžiaugė
nuolat stiprėjančia marcinkoniškių bendryste, kurią liudija ir parapijiečių
pastangomis bei lėšomis atnaujinama bažnyčios išorė, ir kasmet dovanojamos
trispalvės, ir puoselėjamas Marcinkonių šviesuolių atminimas, taip pat ir skaniais
pyragais bei namine gira kvepiantys bei nuoširdumo charizma apgaubiantys
bendruomenės susibūrimai. Po parodos atidarymo visi susirinkusieji vakarojo
klebonijoje prie arbatos puodelio bei dzūkiškų vaišių. Jie bendravo ir kalbėjo
apie tai, jog Lietuvos himno giedojimas – išties geras pilietiškumo skatinimas,
dalijosi pasiūlymais, kokių gražių idėjų sugalvoti kitų metų Valstybės dienai.


Naujienos iš interneto

Rašyti komentarą

Daugiau straipsnių