Unikali tradicija gyva – Margionyse Vėlinių laužai simboliškai tebejungia gyvuosius ir mirusius (foto)

Rūta Averkienė

Visų Šventųjų ir Vėlinių dienomis, tvarkydami kapelius, sodindami gėles ir
degdami žvakutes, pagerbiame į Amžinybę išėjusius savo artimus žmones, prisimename
ir Vėlinių tradicijas.  Lietuvoje jos skaičiuoja daugybę
amžių, bet jau baigia negrįžtamai nugrimzti istorijon. Tačiau gražiausiais
Dzūkijos pušynais apsisiautusiame Margionių kaime jos dar gyvos ir puoselėjamos
ypatingai pagarbiai bei gražiai – aštuonias
dienas kūrenant Vėlinių laužus ir nuoširdžiai meldžiantis. Čia kaimo pradžioje mažutėse
kapinaitėse pleškant laužui besimeldžiantys margioniškiai gražia dzūkiška tarme
pasakoja: „degyc šventų ugnį kapinėsa, melscis ir šitep pagerbc mirusius mus išmokino
mūs tėvuliai. Labai norim, kad ir mūs vaikai, ir anūkaiciai tęst šitų tradicijų
ir visų Vėlinių oktavų kapinėsa kūryt šventų ugnelį“. Taigi, unikali tradicija
Margionyse tęsiama, nors  niekur kitur Lietuvoje to jau nebeišvysime. Nors pirmosios lapkričio dienos
jau apniukę, bet Margionių kapinaitėse šilta nuo gyvųjų pagarbos mirusiesiems. 

Kasmet pirmąjį kartą Vėlinių laužas nedidukėse Margionių kaimo
kapinaitėse  įsižiebia Visų Šventųjų
dieną, kai pagerbti savo artimųjų susirenka ne tik vyriausieji margioniškiai,
bet ir į gimtąjį kaimą suvažiavę jų vaikai, vaikaičiai, giminės. Tądien aplink
laužą daugybę metų toje pačioje vietoje meldžiasi visa graži Margionių kaimo
bendruomenė. Laužo šiluma, magiškas žvakių ugnelių plevenimas, rožinis kaimo moterų
rankose, tyli malda susirinkusiųjų lūpose – čia kaskart visa tai taip jautru ir
tikra. Vėlinių laužas Margionių kapinaitėse tarsi simboliškai sujungia
gyvuosius ir mirusius margioniškius.

Kitądien, per Vėlines, kurias vyresni margioniškiai senu papratimu vadina
„zadušnomis“, ir visą Vėlinių oktavą Margionių kapinaitėse melstis susirenka
tik nuolatiniai kaimo gyventojai –„cikri“ margioniškiai. Jie sako, kad
praeityje „zadušnos“ buvo svarbesnė diena, nes tądien meldžiamasi už artimus
mirusius žmones, nuo jų Margionyse anksčiau ir prasidėdavo Vėlinių oktava. Iš
viso aštuonias dienas popiet tuo pačiu metu Margionių kaimo žmonės po vieną ateina
ir sustoja toje pačioje vietoje kapinaičių viduryje. Kas ateina pirmas, užkuria
laužą. Malkų jam visada būdavo parūpinta iš anksto. Dažniausiai jos būdavo
supjaunamos iš kapinėse augančių senų medžių, būdavo sudeginami ir seni, sutręšę
kryžiai, kai pritrūkdavo, atsinešdavo iš namų… Jau kelis metus  Vėlinių laužą jie kūrena iš tos pačios didelės
senos drevėtos pušies, prie kurios daugelį metų šitiek melstasi. Ji, pasak
margioniškių,  dar drūta buvo, bet prieš
kelis metus pavasarį ėmė ir nuvirto. Gražiai, tarp paminklų atgulė, nė vieno
nenugriovė. Kaimo vyrai iš jos priskaldė didžiausią krūvą malkų, kurių, kaip
sako margioniškiai, užteks visoms jų gyvenimo Vėlinių maldoms. Kryželį jie
pritvirtino ant šalia augančios pušies – dabar margioniškiai meldžiasi prie
jos.

Vieną kartą per Vėlinių oktavą Margionių kaimo kapinaitėse pasimeldžia ir
jas pašventina Kabelių parapijos klebonas. Šiemet, kai visi susirinko ir ratu
susėdo ant iš seno kaimo kryžiaus padarytų suoliukų, ant iš senos drevės
priskaldytų malkų krūvos aplink besikūrenantį laužą, klebonas Raimundas Macidulskas
kvietė
pasimelsti už mirusius vyskupus, kunigus bei kitus dvasininkus, kurie Dievui ir
žmonėms tarnaudami, ėjo žemėje šventas ir labai atsakingas pareigas. Meldėsi už
mirusius margioniškių tėvus, senelius ir prosenelius, už mirusius jų brolius ir
seseris, gimines, artimuosius, bičiulius ir geradarius. Meldėsi prašydami Dievo
amžinosios ramybės tiems mirusiesiems, kurių jau niekas nebeprisimena ir kurių kūnai
ilsisi šiose kapinėse ir visoje šios parapijos žemėje.

Po kunigo maldų Danutė Kvaraciejienė ir Agutė Jeremičienė pradeda giedoti
„Su galinga rožančiaus malda mes ateinam visi, o Marija…“ Paskui jas gieda ir
kiti… Danutė Kvaraciejienė, sakydama: „Tai dabar žegnokimės ir poteriaukim“, pirmoji
pradeda kalbėti rožinį, prie jos prisijungia visi margioniškiai. Paskui gieda
,,Viešpaties angelas“, Marija, Marija…“. Tos maldos ir giesmės liudija ne tik
šių žmonių nuoširdų tikėjimą, pagarbą savo į Amžinybę išėjusiems artimiesiems, tradicijoms,
bet ir tvirtą bendrystę… Tylūs ir susimąstę, į laužo liepsnas žvelgdami,
meldžiasi vyresnieji margioniškiai. Kas žino, gal kitąmet jau nebekūrens
Vėlinių laužo, gal bus šiose kapinėse tarp išėjusiųjų ir ateis pasišildyti
nematomi…

Kažin, ar kas galėtų tiksliai pasakyti, kada Margionyse atsirado ši graži
tradicija – ugnimi ir maldomis pagerbti išėjusius? Pasak vyresniųjų margioniškių,
aštuonis vakarus, visą Vėlinių oktavą, prie senos, du šimtus metų stovėjusios
drevės, kurioje kadaise ir bitelės gyveno, meldėsi ir laužą kūreno jų seneliai
ir tėvai, meldėsi ir sovietmečiu.  Taip
iki šiol Vėlinių laužo šviesoje meldžiasi ir jie bei jų vaikai ir anūkai.

Kaimo kapinaitėse pakalbintos moterys sakė, kad visą savaitę prieš Vėlines
tvarko kapines, rūpinasi ne tik savo giminės, bet ir kaimynų ar šiaip pažįstamų
kapeliais: uždega žvakutę ir ant visų užmiršto laukinėmis žolėmis užžėlusio kapelio,
šitaip pagerbdamos mirusįjį, o gal suvokdamos, kad tokia jau tikinčiojo
priedermė, gal pagalvodamos ir apie save… „Pakalbam, ar kitąmet irgi visi
ateisim, ar kurio jau nebus? Prašom sveikatos sau, savo vaikams ir visiems
pažįstamiems…“.

Susirinkę kapinaitėse margioniškiai ne tik meldžiasi. Po maldų
jie atsimena daug su kaimu susijusių istorijų, sugrįžta kiekvienas į savo
jaunystę, pagerbia mirusius kaimo žmones, aptaria nūdienos rūpesčius.

                      „Šitos kapinės mum kap bažnyčia. Anksciau per Vėlinių oktavų melsdavomės
vakarais, kap pašerdavom gyvulius. O dar jau seni, gyvulių jau neturim, tai
ateinam kap šviesu, dzienų.  Labai traukia mus ca ateic, šitom dzienom beveik nieko nedyrbam, mum tai
šventas laikas“, – pasakoja: Danutė ir Agutė, pagrindinės Vėlinių oktavos
poteriautojos. „ Pyrmų dzienų ugnį užkūrė mano sūnus Gintas, o kiekvienų dzienų
vis kitas vyras užkuria. Anksciau poteravo be rožančiaus, an pirštų. Buvo tokis
senas žmogus, pavardi Gaidzys, tai jis vedė Vėlinių poterus.  Tai jis būdavo,  prie dravės atsisėda ir pradeda poterauc an
pirštų. Ir mes anksciau kap ganėm karves, tai rožančiaus nesnešėm, an pirštų
poteravom. Kap Gaidzys numirė, tadu tokia Vladzia poteravo, o tadu jau mumi
perdavė. Anksciau ir vaikai ajo kiekvienų dzienų poterauc per Vėlines, jiem cia
buvo kap atlaidai“, – prisimena Danutė.  Agutė
atsimena, kad sovietų laikais Margionų kapinės buvo kurį laiką uždarytos. „Nežinom,
kol jas buvo uždarį? Gal nenorėjo, kad žmonės melstųs“.

„Žmonių
seniau buvo pylnos kapinės, bet kapines lankydavo kadu kas turi čėso. Malkos raikėjo
atsinešč iš namų. O dar tai dravį kūrinam. Kap ainam melscis, visadu atsinešam
kaimo kryžų. An laužo sudeginam ir medzinius senus kryžus nuo kapo“, – pasakoja
moterys.

„Anksciau
sakydavom –  šventa ugnė. Dabar visi sako,
kad Vėlinių laužas, tai ir mes jau tep inpratom“, – sako aštuoniasdešimtmetė Marytė
Volungevičienė. „Kiek savi atsimenu, ciek eidavau per Vėlines in kapines
melscis.  Mum, vaikam, buvo labai gera
dziena, buvo labai įdomu. Nebuvo anksciau tų žvakutių, tai pjaustėm žvakį in
kelias dalis. Būdavo, padeginam an vieno kapo, paskui nešam padegyc an kito. Dar
kap buvo tėvai, tai visi malkų atsineša po glėbukų, ir buvo ugnis. Kapus puošėm
irgi senoviškai – vinycais, baltom uogelėm, Ir aš tep anksciau puošdavau kapus.
Kol dar tep senoviškai nepuošam? Jei tep papuoštai, tai  gal sakyt, va, gaili pinigų, nenupirko gėlių“,
– nuoširdžiai pasakoja senolė.

Pakalbintas vyriausias iš vyrų, devyniasdešimtmetis Albinas Konstantinavičius
lėtai, apgalvodamas kiekvieną žodį, pasakoja, kad nuo vaikystės  eidavo su tėvais į kapines melstis. „Meldėmės
anksciau visi kaimo žmonys – moterys, vyrai, vaikai. Ir tarybiniais laikais
meldėmės per Vėlines. Va poteraunu ir mislinu – ansčiau Margionysa
buvo daug jaunimo, visi ataidavo in kapines melscis. O dar vis mažau ir mažau kaiman žmonių – dar už kokių
dzvidešimc metų tai ca gal nieko nebus. Man labai svarbu per Vėlines ataic an
kapinių ir melscis. Aš šitan kaiman  gimiau ir ca mirsu. Graitai gyvenimas prabėgo,
neapsižūrėjau. Atrodo, dar cik gimis, o  gal kitus metus jau ca būsu pakavotas, man gi
jau daug metų“, – pasakoja senolis Albinas.

„Aš galvoju, kad  jūngia mus toj tėvų
meilė. Mes tvarkom kapus visadu, o prieš visus šventus jiej  sutvarkyci kap kambariai. Šitas aštuonias
dzienas antrų dalį sopulingojo rožančiaus kalbam. Kol nor vienas margioniškis žinos,
kas kokian kapelin palaidota, tol bus gyva kaimo istorija. Medinis kryžius
supus, bus sudegytas, o žmonių atmintis liks. Šita tradicija Margionyse gyvuoja
iki šiol iš mūs, gyvųjų, pagarbos mirusiem ir pagarbos paciem sau. Cia ramybėn apgalvojam
savo gyvenimų, prismenam savo artimus. Ir ne cik savo – visus pažįstamus ir cia
atgulusius žmonis. Ar gyvuos šita tradicija? Kol kam bus vest poterus, kalbėc
rožančių, tai ir gyvuos. Aš ir sakau jaunesniem – kap mūs nebus, vaikeliai, tai
šitas dzienas nor ir nesmelsit, tai būtinai uždekit ugnį ir išlaikykit
Margionių tradicijų.
Margionys labai draugiškas kaimas, tokių, kad būt suspykį, nėra.
Ir naujakuriai bendrauja kap cikri margioniškiai“,– gražia dzūkiška tarme pasakoja aštuoniasdešimt trijų metų Danutė
Kvaraciejienė ir jos vienmetė Agutė Jeremičienė. Jos sako, kad margioniškiams
šventa pareiga tęsti savo protėvių tradiciją ir melstis šalia Vėlinių laužo. 

Su nostalgija margioniškiai mena tuos laikus, kai kaime mokykla veikė, joje
vienu metu mokėsi apie septyniasdešimt vaikų, o unikaliajame Margonių klojimo
teatre vaidino po artistą iš kiekvienos pirkios.  Dabar Margionyse – tik penkios dešimtys
gyventojų, o žiemą čia gyvena vos trisdešimt. Tačiau  Margionių kaimo senoliai sako, jog ir dabar
dar sutinka vaidinti klojimo teatre, nedingęs ir noras dainuoti dzūkiškas
senovines dainas.

Vėlinių laužai Margionių kaimo kapinaitėse kasmet tarsi sujungia ir sušildo
gyvuosius ir jau išėjusius, nutiesia simbolinius laiko tiltus tarp praeities ir
dabarties. Norisi tikėti, kad ši unikali ir labai prasminga mirusiųjų pagerbimo
tradicija kūrenti Vėlinių laužus Margionių kaime gyvuos amžinai.