Varėniškiai prasmingu žygiu į Genio būrio partizanų bunkerį pagerbė čia žuvusius paskutinius Varėnos krašto partizanus (foto)

Rūta Averkienė

Varėnos rajono mokiniai ir mokytojai Vasario 16– ąją paminėjo ypatingai prasmingai ir įsimintinai. „Ąžuolo“ gimnazijos jaunųjų šaulių organizuotas žygis subūrė pusketvirto šimto žvaliai nusiteikusių Varėnos rajono mokinių ir mokytojų, šaulių, prie kurių prisijungė ir žygeiviai iš Alytaus, Lazdijų rajonų bei Vilniaus ir Panevėžio. Dvidešimt dviejų kilometrų Lietuvos valstybės atkūrimo dienos pėsčiųjų žygis nuvedė juos į istoriškai svarbią vietą – Palkabalio miške esantį Dainavos apygardos partizano Kazimieraičio rinktinės Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto tėvūnijos Genio būrio partizanų bunkerį. Čia 1952 metų gegužės 20–ąją žuvo keturi partizanai. Jie buvo paskutinieji partizanai, žuvę Varėnos rajone.

Gausų būrį žygio dalyvių, susirinkusių Varėnos „Ąžuolo“ gimnazijos kieme, su Vasario 16–osios švente pasveikinusi  gimnazijos direktorė Milda Padegimatė linkėjo, kad žygis kiekvienam jo dalyviui būtų  įdomus, svarbus ir įsimintinas. „Linkiu mūsų valstybės šventę  švęsti taip, kaip svarbu kiekvienam. O šiemet ją minite labai prasmingai, gerų jums  įspūdžių“.

Varėnos rajono savivaldybės meras  Algis Kašėta pasidžiaugė, kad į istorinę vietą keliauja tiek daug Varėnos rajono jaunimo. „Smagu pradėt gražų rytą tokiu prasmingu renginiu. Sveikindamas žygio dalyvius, noriu priminti, kad visos šventės, įsimintinos datos remiasi labai stipriu naratyvu – kovų istorija. Stipriausias dvidešimtojo amžiaus naratyvas yra  partizanų kovos. Be jokios abejonės jums  reikia įtempt fantaziją, kad įsivaizduotumėt, kaip prieš pusę amžiaus kitoje parko  pusėje buvusioje NKVD būstinėje  buvo kankinami nekalti žmonės, gulėjo nukautų partizanų kūnai. Varėnoje tuo metu buvo dislokuotas garnizonas, kurio kariai „šukuodavo“ miškus, rengė pasalas. Partizanai neturėjo užnugario, jie slėpėsi miškuose. Skaičiai skaudūs – dvidešimt tūkstančių žuvusių miškuose. “.

Trispalvėmis ir tautine atributika pasipuošusią tvarkingą koloną, kurios pradžioje ėjo gimnazijos jaunieji šauliai, žygiavusią miesto gatvėmis sutikti praeiviai sveikino ir linkėjo gero kelio. Už miesto žygeiviai pasuko į mišką ir ėjo šalia geležinkelio ir miško takais, o vėliau iki bunkerio – mišku.  Vienuolikos kilometrų atstumas iki bunkerio vietos buvo įveiktas gana greitai. Žygeiviai sustojo šalia daubos, kurioje kadais buvo bunkeris ir gyveno partizanai. Šiuo metu bunkerio vietoje išlikusi stačiakampė duobė, greta stovi Varėnos šaulių kuopos iniciatyva, minint partizanų žūties 60-ąsias metines, pastatytas ir pašventintas atminimo kryžius. Čia visi drauge sugiedojo Lietuvos himną, uždegė atminimo žvakutes, prisiminė šiame bunkeryje gyvenusių ir tragiškai žuvusių miško brolių istoriją. Šis bunkeris buvo įrengtas 1951 m. Tai buvo ne užmaskuotas požeminis, o atviro žeminės tipo bunkeris su durimis ir langeliais. Šiam bunkeriui partizanai pasirinko itin atokią vietą, spygliuočių ir lapuočių jaunuolyną, apie kurią nežinojo net ryšininkai. Bunkeris buvo devynių kvadratinių metrų ploto, jame apie metus išsiteko šeši partizanai. Būrio aktyvūs veiksmai buvo nukreipti   prieš okupantus ir kolaborantus. Būrio pavadinimas kilo nuo jo vado Petro Vaitkaus, pasirinkusio Genio slapyvardį. 1952 m. gegužės 17 d. jis buvo suimtas agentų smogikų, persirengusių Lietuvos partizanų uniformomis. Jo pavaduotojas Petras Pugačiauskas–Perkūnas tų pačių agentų smogikų buvo nušautas. Tardymų metu, neatlaikęs kankinimų ir psichologinio smurto (1946 m. į Sibirą buvo ištremti jo žmona ir trys maži vaikai), Genys sutiko parodyti bunkerio vietą. Ankstų gegužės 20–osios rytą prasidėjo puolimas. Apmėtytas granatomis, apšaudytas signalinėmis raketomis, bunkeris užsidegė. Partizanai dar sugebėjo gintis, sužeidė du agentus smogikus, tačiau jėgos buvo nelygios. Žuvo bunkeryje gynęsi keturi jauni partizanai: Vytautas Kazimieras Sadauskas–Karys, Jonas Vytautas Lukoševičius–Balandis, Jonas Peciukonis–Banginis ir Antanas Česnulevičius–Mėnulis. Tai buvo paskutinieji Varėnos rajone žuvę partizanai.

Trumpą įvadą į šio krašto pokario istoriją ir šiame bunkeryje gyvenusius partizanus padarė Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta. Jis  žygio dalyviams papasakojo, kad, būdamas istoriku, daug domėjosi ir domisi pokario laisvės kovų istorija. Jis pažymėjo, jog 1988 metais vietinis eigulys papasakojo, jog šioje miško teritorijoje teko matyti žvėrių ištampytų žmonių kaulų. Apie kažkur šiuose miškuose buvusį bunkerį pasakodavo ir aplinkinių kaimų žmonės. Tada buvo kreiptasi į Lietuvos gyventojų rezistencijos ir tyrimų centrą. „Tarp tų vyrų buvo Jonas Vytautas Lukoševičius–Balandis, kurio tėvukas buvo Perlojos Respublikos kariuomenės vadas. Kartų  tęstinumas yra.  Nepriklausomybės kovų savanorių vaikai kovojo pokariu. Neabejoju, kad tas tęstinumas būtų ir dabar – jei Lietuvai iškiltų pavojus, jaunimas stotų jos gynybon“, – sakė meras.

2012 m. reaguodamas į kreipimąsi, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras inicijavo bunkerio ir jo aplinkos tyrimus. Juos koordinavo centro „Gyvosios atminties“ programos vadovas Dalius Žygelis, detaliuosius archeologinius tyrimus atliko archeologai dr. Gintautas Vėlius ir Agnė Žilinskaitė.  Bunkerio vietoje buvo atlikti detalieji archeologiniai tyrimai, kadangi tik tokio pobūdžio tyrimų bei juose taikomų metodikų pagalba buvo įmanoma tinkamai ištirti išlikusias bunkerio medinio konstruktyvo detales, surinkti pavienius radinius, iliustruojančius partizaniškąją buitį, bei dramatiškos žūties detales. Tyrimų metu buvo surasta bunkerio liekanos ir daugiau kaip aštuoni šimtai partizanų kovą ir buitį atspindinčių radinių – šovinių, uniformų dalys, sagų Vyčio ženklu,  siūlų ritinėlis, pieštukas, rožinis… Niekaip nesisekė rasti tik kūnų. Tačiau beveik paskutinę tyrimų dieną visai netoliese bunkerio buvo atkasta dar viena vieta, kurioje ir buvo rasti keturių žuvusių partizanų kūnai. Jų palaikai buvo tinkamai ekshumuoti taikant detaliuosius archeologinius tyrimus. 2013 m., praėjus daugiau kaip šešiasdešimt vieniems metams nuo jų žūties, partizanai buvo iškilmingai palaidoti viename kape Perlojos kapinėse.

Jaunimas susidomėjęs ir pagarbiai klausė šiurpios istorijos. Sakė, jog gyvenant laisvoje ir taikioje šalyje, negali patikėti ir protu nesuvokiama, kad štai šiuose gražiuose gimtinės šiluose, kur smagu vaikščioti ir grybauti, vyko tokie baisūs dalykai.

Labai skausminga žinant, kad visi šie žuvę Genio būrio partizanai buvo jauni 21–25 metų jaunuoliai. Pernelyg anksti patyrę pokario metų tragizmą ir pernelyg jauni išeiti iš gyvenimo. Jų, kaip ir daugelio mūsų rajono miškuose išniekintų laisvės kovų dalyvių žūtys liudija, kokia didelė ta laisvės kaina.

Pabendravę, pasistiprinę ir atsigėrę ant laužo virtos šiltos žolelių arbatos, žygeiviai miškais iškeliavo atgal.  Išklausę netolimos savo krašto istorijos pamoką, kuri buvo ypatingai svarbi ir įsimintina.

Žygio organizatorė, Varėnos „Ąžuolo“ gimnazijos mokytoja Rita Lysenko, vadovaujanti gimnazijos šauliukams ir reguliariai organizuojanti su jais žygius, pasidžiaugė, kad šis trečiasis Vasario 16-osios žygis buvo dar gausesnis. „Žygius organizuojame siekdami jaunimui skiepyti meilę ir pilietinę pareigą Tėvynei, prisiminant jos kovą už laisvę ir nepriklausomybę, puoselėdami  istoriją ir tarpukario Lietuvos partizanų, karių tradicijas,  pagerbdami karius savanorius. Įprasta, kad valstybinių švenčių metu vyksta minėjimai ir koncertai, o mes jas įprasminame mums patrauklesne forma – eidami pėsčiųjų žygiuose. Labai smagu kad kai su šauliukais einame į žygius, pasiprašo ir kiti mokiniai. Pirmajame žygyje iki Nemuno būrio bunkerio dalyvavo šimtas žygeivių, antrajame iki Merkio būrio bunkerio – šimtas keturiolika, na, o šiemet – net trys šimtai keturiasdešimt šeši! Šiemet susirinko rekordinis skaičius dalyvių iš Varėnos „Ąžuolo“ gimnazijos, „Ryto“ progimnazijos, Valkininkų gimnazijos, Matuizų, Marcinkonių ir Žilinų pagrindinės mokyklos. Jauniausias žygio dalyvis buvo vienuolikos metų, o vyriausias – šešiasdešimt trijų. Gausiausiai dalyvavo „Ąžuolo“ gimnazijos mokiniai ir mokytojai, bei 105 kuopos jaunieji šauliai“.

Iš tiesų, kovotojai už laisvę gyvi mūsų, dabartinės kartos, atmintyje, mes juos prisimename perlaidodami jų palaikus, uždegdami laiko vėjų neužpučiamą pagarbos ir atminties žvakutę miškuose šalia jų slaptaviečių ir savo širdyse, nes jie buvo labai netolimos istorijos dalis – mūsų seneliai, dėdės, tetos, kaimynai.  Šie keturi Genio būrio partizanai, kaip ir daugelis kitų žuvusių mūsų krašto sūnų ir dukterų, mums liudija pokario metų istorinę tiesą ir tiesia simbolinius laiko tiltus tarp mirusių kovotojų už laisvę ir mūsų, gyvųjų.