Sausio 18 dieną Varėnos viešojoje bibliotekoje įvyko fotomenininkų, Sibiro tremtinių brolių Algimanto ir Mindaugo Černiauskų knygos „Fotografija. III knyga (Antigonė. Rešotai. Atminties klodai)“ pristatymas. Į knygos sutiktuves atvyko autoriai, leidinio rėmėja ir įvadą  jam parašiusi Europos Parlamento narė Laima Andrikienė. Renginį vedė žurnalistas Valdas Kilpys.

„Ilgai galvojau, ką esminio galima pasakyti apie šią knygą. Knyga įvairialypė. Tai ir nuotraukų albumas, kuriame prie kiekvieno vaizdo – tekstas, esė, impresija. Dauguma fotografijų yra nespalvotos, kas joms suteikia daugiau dramatizmo. Tekstų dėka knyga išeina iš albumo rėmų. Fotografijos ir tekstai atspindi pokario trėmimus, rūsčią Sibiro realybę, partizanų pasipriešinimo istorijas. Tema labai rimta. Ir vaizdai, ir  tekstai organiškai tarpusavy susiję. Knyga – galimybė apie rūsčią praeitį kalbėti kitu kampu, galimybė pagilinti jaunų žmonių suvokimą apie tą praeitį. Knygą gali tik perversti ir peržiūrėti nuotraukas – bus gerai. Gali perskaityti – bus dar geriau. Jeigu šalia skaitančiojo dar stovėtų buvęs tremtinys, liudijantis buvusio gyvenimo realybę, knyga pakeistų supratimą apie praeitį“, – mintimis dalijosi V. Kilpys. 

Algimantas Černiauskas dėkojo knygos rėmėjai L. Andrikienei, nes tik jos dėka leidinys išvydo dienos šviesą ir jį galima dovanoti skaitytojams. Džiaugėsi, kad knygoje – vien tik paprasti kaimo žmonės ir jų gyvenimas, kad čia ryški, individuali kiekvieno vyro, moters ar vaiko egzistencinė kančia. Visos istorijos tikros, gal kiek literatūriškai apdorotos. „Apie ką ši knyga? Apie baimę. Apie kelią. Apie orientyrą. Tokius dalykus reikėjo iškęsti mūsų žmonėms“, – dėstė autorius.

Mindaugas Černiauskas perskaitė trumpą ir kraupią, ir labai jaudinančią novelę „Partizanų motina“: „1950 metų žiemą Igarkoje dingo moteris, ilgai ieškojo jos visi… Negrįžo. Pavasariui atėjus rado ją toli nuo miesto, prie upės Jenisiejaus. Sušalusi į ledą stovėjo kaip gyva – visa balta kaip karalienė. Į Vakarus žiūrėjo. Tai buvo partizanų Motina. Net mirusi ji ėjo Lietuvon…“

Laima Andrikienė kalbėjo, jog tekstai ir nuotraukos jaudina tiesiog iki ašarų. Ir iš tikro, ne vienas  renginio dalyvis braukė ašarą. Pasak Europarlamentarės, tokie tekstai kaip „Partizanų motina“, „Paskutinė mamos pasaka anūkams“ nieko nepalieka abejingais ir yra ne tik šios knygos, bet apskritai lietuviškos eseistikos perlai. Atkreipė dėmesį, jog nuotraukose dažnai vaizduojami kryžiai. „Tai simbolizuoja ne tik Lietuvos žmonių, išdrįsusių pasipriešinti okupacijai, ryžtą, kančią, kovos kelius, dažnai pasibaigusius mirtimi nuo okupantų ar stribų rankų, bet ir naujo gyvenimo viltį“. Ji priminė, jog būtent krikščionybė, kurios simbolis yra kryžius, žymi kelią, kuriuo eina dabartinė Europos Sąjunga. „Europos Sąjunga yra krikščionių klubas ir mus vienija krikščioniškos vertybės“. O brolių Černiauskų knygos herojus dvylikametis, jau nepriklausomos Lietuvos moksleivis, mokytojui paklausus, ką reikėtų nuveikti, kad žmogui būtų lengviau gyventi, atsako: „Pastatyčiau prie kelio kryžių. Žmogus priėjęs jį ir pamatęs kančią, sustotų, nusilenktų. Ir jam būtų lengviau“.

Knygos autorių pasveikinti atvyko Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta, mero pavaduotojas Giedrius Samulevičius.

Varėnos viešosios bibliotekos metodininkė Daiva Armonienė

Nuotraukos Indrės Kondratavičiūtės