Varėnos bibliotekoje pristatyta Česlovo Skaržinsko knyga „Kvepiantis, skambantis laikas“

 Varėnos bibliotekoje pristatyta Česlovo Skaržinsko knyga „Kvepiantis, skambantis laikas“

Kovo 27 dieną Varėnos viešojoje bibliotekoje vyko poeto, eseisto, žurnalisto Česlovo Skaržinsko knygos „Kvepiantis, skambantis laikas“ pristatymas.

Į knygos sutiktuves atvyko autorius, rašytojas Romas Sadauskas, Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešosios bibliotekos Regiono bibliotekų metodikos ir vadybos centro vadovas Petras Zurlys.

Romas Sadauskas pasakojo, kad jį apėmė geras jausmas skaitant visas tris Česlovo eseistikos knygas „Šiaurės vėjo smėlynai“, „Palėpėje, į kurią atsėlina vakaras“, „Kvepiantis, skambantis laikas“. Liko daug erdvės apmąstymams. Visos trys knygos yra viena didelė metafora. Autorius tikras metraštininkas rašo apie savo gimtąjį kraštą, jo žmones, pasitelkia dokumentinius ir žodinius liudijimus. Juos meistriškai sujungia, pateikia tautos ir valstybės raidos kontekste. Knygose – gyva istorija, žmonės, jų gyvenimas, darbai. „Šias knygas galima pavadinti menine enciklopedija. Norėčiau, kad Dzūkijos regione būtų įsteigta Vinco Krėvės premija ir jos laureatu taptų Česlovas Skaržinskas“, – sakė R. Sadauskas. Rašytojas stebėjosi, kaip Č. Skaržinsko neprarijo žurnalistika, juk ten kiti žaidimai, Česlovas tarsi dirba prie dviejų stalų. Literatūrinis šių knygų lygis neabejotinas. R. Sadauską visuomet žavėjo unikali Dzūkijos etnokultūra, susiformavusi ir puoselėta tarp miškų, kur nebuvo sovietinių kolūkių, jo nuomone, šis kraštas vertas gerų knygų ir gerų autorių.

Pertas Zurlys pristatė Č. Skaržinską kaip bibliofilą. Jo asmeninė biblioteka viena vertingiausių. Tūkstantinėje kolekcijoje įvairių laikotarpių, įvairių žanrų knygos, daug vienetinių leidinių, senų laikraščių ir žurnalų komplektai. Viename renginyje Merkinėje buvo pajuokauta, jei atstatytumėm medinę Merkinės pilį ir tenai sudėtumėm Česlovo biblioteką, būriuotųsi minios žmonių norėdamos ją pamatyti. Česlovas paliudijo, kad kartais sukirba mintis padovanoti kolekciją Varėnos viešajai bibliotekai su sąlyga, kad ja naudosis žmonės ir ji negulės saugyklose.

Česlovas Skaržinskas džiaugėsi, kad teko dirbti žurnalistu Varėnos rajono laikraštyje su talentingais kolegomis, Jonu Staliulioniu, Domu Terteliu, Domu Staseliu, Aloyzu Tendzegolskiu. Prisiminė literatūros vakarus, kuriuose dažni svečiai – poetai Vincas Giedra, Bronius Mackonis, Antanas Kalanavičius, Stasys Stacevičius. „Aš čia nevažiuoju, aš grįžtu, vasaroju gimtajame Gudakiemio kaime. Daug metų gyvenu Vilniuje, bet  širdis – Varėnoje, rašau apie Vinių – mintys nukrypsta į Varėną, negaliu nerašyti apie ją. Taip nutiko ir su šia knyga: pirmoje dalyje – Vilnius, antroje – Varėnos kraštas“, – pasakojo autorius. Česlovas skaitė knygos ištraukas. Viena dalinuosi: „Dažnai mąstau apie laiką – tarsi neapčiuopiamą, nesugaunamą, nuolat skrendančią minties paukštę. Apie amžinąjį laiką prirašyta tūkstančiai apibrėžimų. Ir visi jie – teisingi, tik vieni labiau priimtini, kiti – šiaip sau gražūs ir ne tokie prasmingi. Apie laiką tikriausiai daugiausia diskutuota, kalbėta, rašyta, iš proto eita…“

Laikraščio „Merkio kraštas“ redaktorių A. Tendzegolskį Česlovo eseistikos knygas traukia labiau skaityti, nei jo poeziją. Gal Česlovas naujai suskambės kaip poetas? Kūriniai kelia malonią mįslę – koks ten stilius, o stilius yra žmogus, aš. Česlovo stilius – nepaprasta paprastumo pynė, žvilganti. Nuoširdumas, atvirumas…

Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta padėkojo rašytojui Romui Sadauskui už eilėraščių rinkinį dzūkų tarme „Sudzievuliu“ (šis leidinys paskatino merą dažnai kalbėti tarmiškai, populiarinti gimtąją tarmę,). Džiaugėsi iš žurnalistikos vandenų į gilumines sroves išplaukusio eseisto Česlovo Skaržinsko kūrybiniais pasiekimais, istorinėmis įžvalgomis. Sakė, kad apie V. Krėvės premiją jau konsultavosi ir su vietiniais žmonėmis, ir su merais. Daugumos požiūris skeptiškas, nes tai itin atsakingas ir įpareigojantis dalykas. „Didžiuojuosi, kad esam šilų kraštas, todėl mūsų etnokultūra labiau išpuoselėta, man pasisekė, kad gimiau ne kolchoze, bet kaime, kuriame sovietų valdžia buvo tik dalinai. Jo gyventojai miško darbininkai dainavo partizanų dainas, moterys pavasarį sodindavo mišką. Žmonės, sugrįžę iš Sibiro ir vietinių tremčių, neturėjo ką prarasti. Jie buvo lyg ir nelaisvėj, bet truputį laisvesni“, – pasakojo meras. Svečiams įteikė po knygą „Varėnos krašto dienoraščiai“, kurioje daug tarmės, istorijos, etnografijos, dokumentinių ir meninių nuotraukų.

Varėnos VB metodininkė Daiva Armonienė


Naujienos iš interneto

Rašyti komentarą

Daugiau straipsnių