Vasario mėnesio 16 d. važiuojant vieškeliu pro Daugų seniūnijos Meškučių kaimą į akis krito netoli nuo kelio vienkiemyje besiplaikstanti prie namo pakabinta Lietuvos trispalvė. Už kelių šimtų metrų privažiavus Meškučių centrą prie paminklo šauliams vėl išvydau lengvai vėjo blaškomą valstybės vėliavą. Iškart pagalvojau, kad šiame kaime dar gyvuoja didi patriotizmo dvasia ir geranoriškumas... Netrukus sužinojau, kad šių abiejų vėliavų iškėlėjas yra Čekanauskas Vincas g.1932m. Pasak jo, jis buvo jauniausias iš keturių šeimos vaikų. Tėvai gyveno vienkiemyje 20 ha žemės plote, kaip ir visi ne per turtingiausiai. Paaugęs gerai atsimena prasidėjusį karą, nes vokiečių kariuomenė veržėsi būtent ties jų namais. 1941 m. birželio mėn. 22 d. nuo Meškasalio kaimo pasirodė pirmieji vokiečių motociklininkai. Jų žvalgai ties Čekanauskų namais apžiūrėjo ar nėra kur netoliese priešo kariuomenės, kryžkelėję žvilgterėję į savo karinius topografinius žemėlapius, ant kuolo prikalė lapą su nupiešta puolimo rodykle, tarytum kaip juoda žuvis ir nuburzgė motociklininkų vora ne geresniu keliu į Daugus, bet prastesniu link Tolkūnų, Varėnos. Tuo metu Vinco mamos brolis Aleknavičius Adolfas ėjo Alovės milicijos viršininko pareigas, jis susitikęs savo svainį Vinco tėvą, kalbėjo tarpusavy, kad tai galbūt kokie nors "manievrai" ar kas. Apie prasidėjusį karą net nepagalvojo... O vokiečių motociklininkai, o netrukus ir gurguolės, apie tris paras dieną naktį nepertraukiamai važiavo nurodyta kryptimi. Vincas taip pat prisimena, kad pasirodžius vokiečiams rusų raudonarmietis, vesdamasis arklį su iškeltu ant lazdos baltu skuduru, bandė pasiduoti užpuolikams. Tačiau pirmosios hitlerininkų gretos parodė, kad jis eitų link Meškasalio, netrukus atvyks tuo tikslu užsiimantys jų būriai. Taip pat tuo metu Alytaus, Alovės, Daugų milicininkai pajautę artėjantį siaubą bėgo kas kaip galėjo Vilniaus link, tačiau ties Babriškėmis vokiečių lakūnai snaiperiai juos beveik visus nukirto. Tuoj pat vokiečiai paskelbė, kad vietos milicininkai gali užsiregistruoti ir jie jokios bausmės nesulauks. Tačiau vos už savaitės po registracijos, Hitlerio šalininkai visus milicininkus areštavo ir Vidzgirio šile sušaudė pirma žydų... Čekanauskučiai ganė gyvulius prie kelio, todėl pavargę vokiečiai dažnai stabteldavo prie jų ir pašnekindavo. Kaip tik vyresnis Vinco brolis Stasys, mokęsis šios kalbos Merkinės gimnazijoje, sugebėjo su jais pagrindinius dalykus susikalbėti. Vokiečiai dėl to buvo labai nudžiugę. O po pokalbio dažnokai puldavo patys melžti karvių, tačiau melžiamųjų su tamsiais speniais neliesdavo... O nakčiai sustoję poilsiui arkliai pešdavo šiaudus iš stogų, tačiau šie be savo šeimininkų nesidavė niekieno nuvedami, taip buvo ištikimi savo vedliams. Paskui pirmąsias puolimo gretas važiavo ir daugybė vokiečių dviratininkų. Vincas pamena, kad jie netgi buvo radę ir jų dviratį be vieno rato, o kadangi jaunikaičiai išradingi buvo, tai susiradę trūkstamą dalį tuoj ir patys važinėjosi tokiu pačiu patogiu transportu. Apie 1943 m. už Varėnos vokiečių užimtoje teritorijoje buvo išmestas rusų žvalgybinis dviejų žmonių desantas, tai buvo Tamulevičius Tomas iš Perlojos ir Vlasovas iš Astrachanės. Jie apsigyveno Varėnoje pas senyvo amžiaus žmones pavarde Keršiai. Tačiau vokiečiai susekė konspiracinį būrelį ir šie turėjo sprukti, o Keršius vokiečiai Varėnos aikštėje pakorė. Pakaruokliai kabojo netgi dvi paras, matyt su tikslu įbauginant kitus. Meškučių kaimo gyventojas Kantaravičius Vaclas vieną naktį vežimu grįždinėjo namo, kai kryžkelėje ties Giniškiais sutiko du nepažįstamus vyrus. Kaip tikras dzūkelis jis užkalbino nepažįstamuosius kur šie traukia. Vienas iš jų piktai atsakė, kad tegul senis važiuoja ten kur ir važiuoja. Vėliau pasirodė, kad tai ir buvo iš Varėnos betraukiantys rusų žvalgai. Paslaptingi atvykėliai pasirodo apsistojo Meškučiuose pas Vadeiką Miką ir kai šiedu ilgiau nei savaitę dykai svečiavosi geraširdžio dzūkelio trobesiuose, neiškentęs artimas šeimininko giminaitis (juk tada namuose gyvendavo daugiau nei dešimt šeimos narių) Begonis ( ar Beganskas, nepamena V. Čekanauskas, toliau bus rašomas Begonis) įdavė neprašytus įtartinus vyriškius Alovės policininkams. Šie kaip mat dešimtyje dar pasistiprinę dviems vokiečiais atvyko desantininkams užkurti pirtį. Tai buvo jau balandžio mėnuo ir kluone palėpėj kur buvo tada pasislėpę Vlasovas ir Tamulevičius jau mažai tebuvo likę šieno ir šiaudų, vos kelios dešimtys pėdų. Kažkas dviese iš policininkų užlipo ir nieko įtartino nepastebėjo. Tačiau Begonis išsigandęs, kad jei policininkai tuščiomis išvažiuos tų dviejų nesuradę, tai visiems namiškiams nuo svetelių bus tikrai riesta. Policininkai pasakė, kad jei tikrai tenais kažkas slepiasi, tai tegul Begonis eina ir šakėmis šieną bado. Niekur nesidėsi... Buvo apsuptas pastatas, o "drąsuolis" ilgų šakių pagalba ėjo ieškoti žvalgų. Besislepiantys pamatė, kad nieko gero nebus ir atidengė šautuvų ugnį. Net neįsivaizduojama kaip Begonis iš ten gyvas paspruko! O kai pasalūnai niekaip nepasidavė o ir artėjo vakaras, policininkai nutarė kluoną padegti. Tačiau ir tai nebuvo taip paprasta: arti pastato prieiti buvo pavojinga, o ir dėl nelabai sauso skiedrinio stogo niekaip nebuvo įmanoma jo padegti. Visdėlto 2-3 valandų bėgyje planas pavyko. Kluonas tapo dideliu laužu. Vlasovas vos išbėgęs buvo nušautas, o T. Tamulevičius sprukdamas metė porą granatų užpuolikų pusėn ir vos nepabėgo. Į jį šaudę niekas nepataikė, tada policininkų vadas Remeika sušuko, kad kvailiai šaudyt nemokat ir iš kažkurio pavaldinio pačiupęs šautuvą, gerai nusitaikęs, sunkiai sužeidė bėglį. Vokietis priėjęs jį šūviu ir pribaigė. Šio susišaudymo eigoje abiejų pusių rezultatas buvo lygus: nukauti T. Tamulevičius, Vlasovas ir du policininkai. Gerai, kad nors vokiečiai liko gyvi (tik vienas silpnai buvo sužeistas), nes kitu atveju nežinia kaip būtų kaimui pasibaigę.  Nušautųjų žvalgų lavonus saugojo iki kitos dienos, o vėliau palaidojo Meškučiuose. Bet jie neturėjo ramybės: buvo perlaidoti Alovėje, dar vėliau Alytuje... Po nepilnų metų politika pasikeitė, atėjus rusų frontui Begonis su šeima išsikraustė į Nedzingę. Pats palikęs namiškius iškeliavo į Liškiavos kraštą, į savo gimtinę. Kaip buvo šnekama prisidėjo prie partizanų - miško brolių ir mūšyje buvo nušautas. O kadangi mirties liudijimo niekas neturėjo, tai rusų saugumiečiai iki pat 1989 m., kol tik turėjo galios mūsų valstybėje, vis tikrino ir tikrino Begonio šeimą, įkyriai klausinėdavo apie prapuolusįjį. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Begonio vaikai išsireikalavo teisme kompensacijos už tėvo persekiojimą ir žūtį... 1958 m. vasario mėn. 14 d. Tadas Gavelis ir Edmundas Čekanauskas neturėdami raudonos medžiagos nukabino nuo Meškučių mokyklos vėliavą ir pasiuvo tautinę trispalvę. Prie mokyklos gyvenęs Kriukonis Aleksas - pašto viršininkas jautė, kad neveltui dingo raudonoji vėliava ir atėjus vasario 16 nakčiai nemiegojo, saugojo pro namų langus Meškučių centrą. Neveltui nemiegota... Jis ir pastebėjo kaip du jaunuoliai beržuose iškėlė gražų Lietuvos pasididžiavimą. Buvo sakoma, kad tą naktį Alytaus rajone buvo iškabinta apie 14 - 16 vėliavų! Ir tik Meškučiuose dėka geradario buvo pagauti "nusikaltėliai"! Kadangi buvo dar nepilnamečiai (vienam tetrūko 4 dienų iki pilnametystės), jie gavo mažesnę bausmę - po 2 metus kalėjimo. O jaunikaičiams dar "atsėdėjus", teko ir atitarnauti tarybinėje kariuomenėje... 1989 m. Meškučių vyrai vėl ėmėsi aktyvios veiklos: atkasė senais laikais palaidotą šaulių paminklą, savo jėgomis atrestauravo pasenusią lentelę ir atsivežę dar daug reikalingų akmenų, atstatė gražų obeliską... O kiekvieną valstybei svarbią dieną Vincas Čekanauskas prie jo iškabina garbingą trispalvę, bei paskambina ir pasveikina savo bendraminčius. Išties malonu matyt tokius stiprius dvasiškai mūsų kaimų žmones.