Danielius Jakubavičius

Margionyse į teatrą einama ne taip, kaip mieste. Čia nereikia palikti palto rūbinėje, nereikia ieškoti savo eilės ir vietos numerio. Vieną spektaklį pažiūri – ir išeini į mišką. Gal grybų rasi. Paskui sugrįžti kitam. Užsuki į dzūkišką turgelį, kažko paragauji, su kažkuo pasišneki.

O paskui vėl teatras.

Gal todėl Varėnos r. Margionių klojimo teatro šventėje sunku suprasti, kur baigiasi vaidinimas ir kur prasideda gyvenimas.

„Vaidinam gyvenime, tai teatran tas pats“, – sako Irena Čeplikienė, Matuizų teatro režisierė.

Ir netrukus pati atsako į klausimą, ar scenoje dar reikia vaidinti:

„Jau vaidytis nereikia, viskas kap duota iš gyvenimo ateina.“

Video:

Kad nenutrūktų Margionių klojimo teatras – ne vien pastatas, scena ar kartą per metus susirenkantys žmonės.

Čia apie teatrą kalbama beveik kaip apie paveldėtą šeimos daiktą, kurį radai senelių namuose ir dabar turi saugoti ne todėl, kad kas nors liepė, o todėl, kad būtų gaila prarasti.

„Vaidino ir mano diedokai, ir aš dabar vaidinu“, – pasakoja margioniškis Ramūnas Saulevičius.

Jo žodžiuose nėra didelių deklaracijų apie kultūros išsaugojimą. Yra paprastesnis paaiškinimas – noras, kad tai, kas buvo prieš tave, nesibaigtų ties tavimi.

„Norisi išlaikyti tą tęstinumą to teatro, nes nesinori, kad jis užsibaigtų. Kas gali, kas turi laiko, randa laiko. Vaidinam ir tęsim, kad nenutrūktų. Vis dėlto šaknys labai svarbu šitam gyvenime.“

Galima būtų ieškoti gražesnio paaiškinimo, kodėl beveik šimtmetį kaime išlieka teatras.

Bet vargu ar reikia.

Margionių garsas nuėjo toli

Kalbėdama savivaldybės vardu Laima Denutienė, Varėnos r. kultūros ir sporto skyriaus vedėja,džiaugėsi Margionių klojimo teatru, kaimo bendruomene ir žmonėmis, kurie metų metus neleidžia šiai tradicijai užgesti.

„Džiaugiuosi, kad šita respublikinė kaimo teatrų šventė „Citnaginė“ tiek laiko tęsiasi, jau daug daug metų. Ji džiugina ne tik mūsų krašto žmones. Suvažiuoja net ir iš Lenkijos, iš Seinų teatras atvažiuoja, iš visos respublikos.“

O Margionių klojimo teatro istorija jau seniai peržengė paties kaimo ribas.

„Apie šį Margionių klojimo teatrą, kuris yra po gaisro atstatytas, pasklido žinia, garsas po visą, galima sakyt, vos ne pasaulį jau.“

Tai pasakoma su dzūkišku dosnumu ir trupučiu šypsenos.

Bet tą dieną Margionys iš tiesų tapo mažu teatro pasaulio centru.

Vieną spektaklį pažiūri, tada – į mišką

Programa čia nemaža – šeši, septyni spektakliai.

Tačiau paklausus, ar žmonės nepavargsta visą dieną žiūrėti teatro, Rimutė Avižinienės, Marcinkonių kultūros centro direktorės ir viso festivalio dūšios, atsakymas labai margioniškas.

„Vieną spektaklį pažiūro, eina pasivaikščiot po mišką, pagrybauja, tada pažiūro kitą spektaklį, paskui ateina į turgelį, apsiperka. Pas mus čia dzūkiškas turgelis, nuostabus, visko gausi ir paragausi. Ir paskui – kitas spektaklis.“

Štai ir visas festivalio planas.

Teatras. Miškas. Grybai. Turgelis. Vėl teatras.

Vakare dar laukia šventė, o organizatoriai linksmai užsimena ir apie paruoštas dvi bačkas gėrimo.

Tačiau svarbiausi čia vis tiek ne aktoriai.

„Aš manau, kad žiūrovai pas mus yra patys svarbiausi. Nes jeigu žiūrovų nebūtų, tai kas? Nebūtų ir mūsų, nebūtų ir spektaklių“- atsako šmaikštuolė pašnekovė.

„Čia viskas labai draugiška“

Tarp žiūrovų – šeima, į Margionis atvykstanti jau ne pirmą kartą. Anksčiau gyveno Vilniuje, dabar persikėlė kitur, tačiau kelias į klojimo teatrą liko pažįstamas.

Kodėl važiuoja?

Andriaus ir Gintarės atsakymas vėl paprastas.

„Man asmeniškai patinka, kad čia gamtoj labai jauku. Viskas labai paprasta, tos kaimiškos tradicijos atgyja natūraliai.“

Dideli festivaliai turi dideles scenas, garsą, šviesas ir minias. Margionys turi ką kita.

„Kitas būna toks festivalis didelis, šurmulingas. O čia viskas labai draugiška, visi vieni kitus pažįsta. Labai jauku, man vienas geriausių festivalių.“

Čia kartu atsivežami ir vaikai.

Ne todėl, kad kiekvienas spektaklis jiems būtinai patiks.

„Nuo mažų dienų – kiek jam išbūna, tiek pabūna. Kai kurie spektakliai labiau patinka, kai kurie gal mažiau, bet vedam.“

Ir čia pat – juokas:

„Turi kentėt.“

„Kartais tenka pakentėt, kartais mums tenka pakentėt.“

Turbūt taip kultūra ir perduodama. Ne visada iškilmingai. Kartais tiesiog pasiimi vaiką kartu ir… šventa.