Sekminės – krikščionių šventė, žyminti Šventosios Dvasios nužengimą į žemę. Šis įvykis aprašytas Biblijoje , Apaštalų darbų knygos 2-ajame skyriuje .
Manoma, kad iki Sekminių Šventoji Dvasia buvo suteikiama tik išrinktiems Dievo žmonėms – pranašams, karaliams ir kitiems pateptiesiems. Tačiau nuo Sekminių dienos Šventoji Dvasia apsigyvena kiekviename tikinčiajame, tampanti vidine jų gyvenimo dalimi.
Tradicijos Lietuvoje
Senosios baltų religijos kontekste Sekminės sutampa su beržų garbinimo švente , švenčiama septintą savaitę po Velykų . Ši šventė yra glaudžiai susijusi su gamtos ciklais, augmenija ir gyvulija.
Gegužės–birželio mėnesiais, kai gamta jau būna sužaliavusi, senovės lietuviai švęsdavo augimo ir derliaus pradžios šventę. Tikėta, kad tai – gamtai itin svarbus laikotarpis: augalai žydi, mezgasi vaisiai, todėl jiems reikalinga apsauga ir palankios sąlygos. Dėl šios priežasties Sekminių apeigos buvo skirtos vegetacinių galių pažadinimui bei derliaus sėkmei užtikrinti.
Svarbiausi papročiai:
- Žmonės lankydavo javus, giedodavo specialias dainas, kad apgintų pasėlius nuo ligų ar blogio.
- Laukuose būdavo rengiamos vaišės – sambariai , skirtos žemei pagerbti ir dėkoti.
- Tikėta, kad apeinant laukus jie yra tarsi pašventinami.
Beržo reikšmė: Ypatingas dėmesys skiriamas jauniems berželiams , kurie senovės baltų tikėjime buvo laikomi gyvūnijos ir žmonių protėviais. Beržas simbolizavo gamtos cikliškumą – gimimą, mirtį ir atgimimą. Jo forma – šaknys, kamienas, šakos – atspindėjo visatos sandarą: požemį, žemę ir dangų.
Todėl per Sekmines:
- Namai ir kiemai buvo puošiami sužaliavusiais berželiais.
- Karvės buvo vainikuojamos beržų vainikais, tikintis, kad duos daugiau pieno.
- Piemenys , už karvių puošimą, būdavo vaišinami vadinamosiomis „ melstuvėmis “: kiaušiniais, sviestu, sūriu, pyragu.
- Vėliau jie rengdavo savo šventę – piemenų pautienę .
