Danielius Jakubavičius

Kai Alytaus rajono Makniūnų bagažinių turgeliui sukako penkeri, Vinculis nusprendė – tuščiomis į tokį jubiliejų važiuoti nevalia.

O ir kam važiuoti tuščiomis, jeigu namuose gėrybių tiek, kad dar vieną turgų gali atidaryti?

Susikrovė Vinculis savo „ekologišką transporto priemonę“ – karutį. Į jį sugulė visas gyvenimas: seni rakandai, šliobės, suknelės, visokie blizgantys apdarai ir pats didžiausias turtas – ištaigingas liustras.

Ne šiaip sau liustras!

Klebono dovanotas.

– Sakė klebonas: jeigu apsiženysi – liustrą dovanoju! – visiems aiškino Vinculis.

Tai dabar žmogus ir nuotakos ieško, ir liustrą iš anksto vežiojasi. Maža ką – gal Makniūnuose likimas už kampo laukia!

Laimos filmavimas:

Įriedėjo Vinculis į penktąjį Makniūnų bagažinių turgelio gimtadienį kaip tikras ponas: karutis pilnas, nuotaika gera, o prekybos planas paprastas – ko neparduosi, tą įsiūlysi, ko neįsiūlysi – padovanosi, o ko niekam nereikės, tą parsiveši namo ir kitąmet vėl pardavinėsi.

Pirmiausia pats puolė po turgų dairytis.

Čia pakėlė, ten pavartė, vienur kainos paklausė, kitur jau aiškino, kad daiktas ne taip padėtas. Bet ilgai pirkėju Vinculis neišbuvo – prekybininko kraujas užvirė.

– Pone, mažu šliobių reikia? Va šita su kokiais Stracevičiaus blizgučiais! Iš karto kaip ponia!

Ir prasidėjo Makniūnų madų savaitė.

Virtuvėje besisukusios moterys net nespėjo susigaudyti, kaip iš šeimininkių virto Vinculio modeliais. Vienai rūbas, kitai skara, trečiai dar koks turginis grožis – Vinculis sukosi kaip tikras Paryžiaus madų namų direktorius.

Bet tada atėjo svarbiausia akimirka.

Nuotakos rinkimai.

Vinculis apžiūrėjo virtuvės moteriškes, pagalvojo, pamatavo akimis ir nusprendė: reikia rinktis rimtai. Jaunesnėms – žali vainikai, o vyriausiajai teko pats įspūdingiausias.

Didelis.

Tik jau gerokai pavytęs.

Uždėjo Vinculis tą vainiką moteriškei ant galvos, atsitraukė, pasižiūrėjo ir suprato:

– Va. Šita bus!

Kam tos žalios, kai gyvenimo patirtis svarbiau?

Taip vyriausioji buvo išrinkta Vinculio nuotaka, o aplinkiniai jau galėjo ruoštis vestuvėms. Juolab kad liustras yra. Klebonas savo dalį atliko. Beliko tik muzikantus surasti.

Nors Vinculis greitai apskaičiavo, kad muzikantai brangiai kainuoja.

– Nesamdysim! Patys pagrosim ir patys šoksim!

Ir vestuvių biudžetas išgelbėtas.

Bet prekyba tuo nesibaigė.

Priėjo vaikas.

Vinculis tuoj prisiminė, kad karutyje turi ypatingą technikos stebuklą – seną, surūdijusį paspirtuką.

– Imk! Dovanoju!

Vaikas pabandė.

Nevažiuoja.

– Kaip nevažiuoja? Važiuoja!

Dar pabandė.

Vis tiek nevažiuoja.

Vinculis nė kiek nesutriko. Kiekvienas rimtas mechanikas žino – gedimų nebūna, būna tik per mažai tepalo.

– Dėk varlę! – paaiškino. – Ant ratų varlės uždėsi, prasiteps ir važiuos!

Ir štai jau vaikas turėjo paspirtuką, Vinculis – vienu rakandu mažiau, nereiks pačiam jo išmesti, o Makniūnų turgelis – dar vieną istorija, kurią bus galima pasakoti iki dešimtojo jubiliejaus.

Taip Vinculis ir keliavo per turgelį – tai pirkėjas, tai pardavėjas, tai piršlys, tai stilistas, tai mechanikas, o prireikus – ir vestuvių organizatorius.

Bet po visais pokštais buvo vienas labai paprastas dalykas.

Žmonės.

Nes Makniūnų bagažinių turgelis – ne vien vieta, kur vienas parduoda seną puodą, o kitas nusiperka daiktą, kurio jam iki tos dienos visiškai nereikėjo.

Čia susitinka žmonės.

Čia vienas parduoda, kitas atiduoda, trečias pamaino. Čia pasijuokia, pasišneka, pavaišina, pasidera ir išvažiuoja namo gal ne tiek daiktais, kiek gera nuotaika turtingesnis.

Todėl išvažiuodamas Vinculis jau nebesiderėjo ir nieko nebeįsiūlinėjo.

Tik palinkėjo:

– Gyvuokit, gyvuokit ilgus metus! Kad netrūktų nei prekeivių, nei pirkėjų. Kad būtų sveikatos, akvatos, pilnos kišenės pinigų ir pilna dūšia linksmumo!

O paskui čiupo savo gerokai palengvėjusį karutį ir patraukė namo.

Nors…

Ne visai namo.

Juk nuotaka išrinkta.

Liustras paruoštas.

Vainikas uždėtas.

Beliko vakare sugrįžti.

Medaus mėnesio.

Su karučiu.

Į Makniūnus.

Jums patiks:

Dainius Maslauskas – Raseinių muzikantas ir senų auto ir laikrodžių kolekcionierius

Kunigas Kęstutis Dvareckas apie priklausomybes ir.. tikėjimą žmonėmis