Marcinkonyse pagal senąsias tradicijas švęsti Simajudo atlaidai ir pašventintas kaimo simbolis – kryžius (foto)

Rūta Averkienė

Simajudas – Marcinkonių bažnyčios ir parapijos globėjų
Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado tituliniai atlaidai. Jų švęsti kaip ir kasmet į
jaukią medinę 1 880 metais statytą ir prieš keletą metų parapijiečių
lėšomis dailiai atnaujintą bažnytėlę gausiai susirinko tikintieji ne tik iš
visos parapijos, bet ir iš svetur. Šv. Mišias už parapiją ir jos žmones aukojo
bei Šv.
apaštalų Simono ir Judo globos ir užtarimo meldė svečias kunigas John Farrell Peternal ir
Marcinkonių parapijos klebonas Bronius Krakevičius.

Šventė buvo dvasinga, kupina
jautrių akcentų – atlaidų metu kiekvieno širdį palietė gilios ir prasmingos iš
Amerikos kilusio, bet jau dvidešimt metų Vilniaus bažnyčiose besidarbuojančio  kunigo John Farrell Peternal mintys apie tikrąją atlaidų
prasmę, apie mokėjimą švęsti atlaidus – susiburti
bendrystėje šeimas, gimines, draugus, kaimynus. Jis sakė, kas pagal krikščionišką
pašaukimą kiekvienas esam Dievo siųstu apaštalu žemėje. Buvo prisiminta Šv.
apaštalų Simono ir Judo Tado, kurie buvo vieni iš dvylikos Jėzaus pasirinktų
apaštalų, gyvenimo istorija. Šv. Simonas (I a.) evangelistų dar vadinamas
kanaaniečiu arba zelotu (taip vadindavo vienos žydų sektos narius, kuriai
Simonas priklausė iki buvo Kristaus pašauktas). Jis buvo vienas iš dvylikos
pirmųjų Kristaus mokinių. Šv. Judas (Tadas) laikomas Šv. Jokūbo Jaunesniojo
broliu. Jis yra patekusių į beviltišką padėtį globėjas. Judui (Tadui)
priskiriamas Judo laiškas, parašytas apie 80 m. Šventieji apaštalai, atsiliepę
į Kristaus kvietimą, apaštalavo Sirijoje, Mesopotamijoje, Persijoje, krikštijo
žmones. Pagal legendą, abu apaštalai buvo rasti nukankini: Judas su kuoka,
Simonas su pjūklu.

Paveikslas su šių šventųjų atvaizdu puošia sieną virš
pagrindinio bažnyčios altoriaus.

Taip pat prisimintos ilgametės gražios
Marcinkonyse švenčiamo  Simajudo
tradicijos, pasidžiaugta parapijiečių susitelkimu sprendžiant įvairius su
bažnyčia susijusius klausimus.

Atlaidai buvo ypatingai iškilmingi,
nes juos papuošė ir jautrią maldos nuotaiką savo gražiomis giesmėmis ir
dainomis sukūrė, gražiuosius medinės bažnytėlės skliautus drebino,
širdis virpino įspūdingas Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ koncertas,
kuriame
skambėjo lietuvių liaudies giesmės ir dainos.

Marcinkonių parapijos klebonas
Bronius Krakevičius dėkojo svečiui kunigui ir parapijiečiams  už bendrą maldą, ansambliui „Ratilio“– už
nuostabų koncertą, kuris buvo tarsi šviežio oro gūsis Marcinkonyse tradicinių
atlaidų metu, pasidžiaugė gražiomis parapijos bendruomenės iniciatyvomis,
kurios telkia ir vienija. Parapijietės padėkojo už sukurtą ypatingą, virš
kasdienybės  pakylėjusią atlaidų dieną ir
dovanų įteikė po dzūkiško kulinarinio paveldo simbolį –  grikinę babką. 

Šv. Mišių metu vargonavo ir giedojo jaunas
vargonininkas Evaldas Mankevičius.

Aplink bažnyčią nusidriekė iškilminga
bažnytinė procesija, kurioje po dailią savo kaimo vėliavą nešė parapijos kaimų žmonės.

Po atlaidų iškilmių buvo pašventintas bažnyčios
papėdėje atstatytas kaimo simbolis – kryžius su dviem kryžmomis ir kryžiaus
kamiene nudažyta trispalve, pagal dzūkiškas tradicijas su prijuostėle ir austa
juosta. Šį dailų net šešiolikos metrų kryžių sumeistravo zervyniškis kryždirbys
Algis Svirnelis. Atsidėkojant už prasmingą darbą, meistras buvo apjuostas austa
juosta.

Kryžius, kaip ir Marcinkonių
bažnyčia su koplytėlėm aplink bažnyčią, yra įrašytas ir nekilnojamų kultūros
vertybių registrą.

Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta,
sveikindamas Marcinkonių parapijos žmones ir svečius su Simajudo iškilmėmis,
pasidžiaugė, kaip pagarbiai ir gražiai marcinkoniškiai,  didžiausio Lietuvos kaimo žmonės, nuo seno
puoselėja savo protėvių tradicijas. Rajono vadovas pažymėjo, jog pirmasis
kryžius šioje vietoje, kurį marcinkoniškiai pastatė 1933 m., buvo lietuvybės,
tikėjimo ir kovos už laisvę simbolis. Jis turi gražią istoriją, kai lenkų
okupantai kryžių nugriovė, bet patriotiškai nusiteikę narsūs marcinkoniškiai, nors
buvo persekiojami, nepabūgę bausmių, jį vėl atstatė. Pasekę šio kaimo žmonių
pavyzdžiu, kryžius pradėjo statyti ir kitų šilų kaimų žmonės. „Ir šis, ir kiti
šilų kaimuose stovintys kryžiai liudija, kad mūsų seneliai ir tėvai buvo ne tik
geri katalikai, bet ir kovotojai už savo žemę, už savo teises ir Lietuvos
laisvę. Dėkoju visiems, kurie kryžiaus padarymą organizavo, jį darė ir  statė. Prie naujojo kryžiaus statybos
prisidėjo ir Varėnos rajono savivaldybė“, – kalbėjo meras.

Algis Svirnelis pasidalino emocijomis,
kurios užplūdo jam darant šį kryžių. Jis darė ir ankstesnįjį kryžių, kurį,
išstovėjusį trylika metų, pernai nulaužė vėjas.

            Parapijiečius
su gražia iškilme pasveikino ir parapijiečių susitelkimu bei organizuotumu
pasidžiaugė Marcinkonių seniūnijos seniūnas Vilius Petraška.

Pirmasis kryžius šioje vietoje Lietuvos Šv. Kazimiero
draugijos Marcinkonių skyriaus iniciatyva buvo pastatytas lenkų okupacijos
metais,  1933–aisiais. Kryžiaus statymui
priešinosi vietinė lenkų valdžia, nes jo kamiene buvo nudažyta trispalvė,  o dvi kryžmos simbolizavo Lietuvos valstybės
herbe esantį dvigubą kryžių. Bet patriotiškai nusiteikę marcinkoniškiai, nebijodami
draudimų, kryžių pastatė. Vietinės okupacinės valdžios įsakymu kryžius po
dienos buvo nugriautas. Jį norėta nuvežti į Merkį ir paleisti pasroviui, kad ,,lietuviškas
kryžius plauktų į Lietuvą“, todėl kaimo gyventojai ėmėsi veiksmų kryžių
gelbėti.  Norint numalšinti kilusius
neramumus, į kaimą buvo pasiųstos papildomos saugumo pajėgos net iš Gardino bei
sustiprinta sienos apsauga. Aktyviausi kryžiaus gynėjai buvo nubausti kalėjimo
bausmėmis, o kai kurie kaimo gyventojai – piniginėmis baudomis, Bet kryžius po
kelerių metų visgi buvo atstatytas.  Jis
išstovėjo iki Atgimimo, o 1989 m. senojo kryžiaus vietoje marcinkoniškių
iniciatyva buvo pastatytas naujas. 2007 m. vėtrai jį nulaužus toje pat vietoje panaudojant
išlikusias autentiškas detales buvo pastatytas trečiasis. Praėjusių metų spalį
smarkus vėjas kryžių vėl nulaužė. VŠĮ ,,Marcinkonys“ direktoriaus Juozo Šilansko
iniciatyva  buvo imtasi kryžiaus
atstatymo. Kryžiaus atstatymo darbus finansavo Varėnos rajono savivaldybė ir
VŠĮ ,,Marcinkonys“.

            Vyriausios kartos marcinkoniškiai
dar atsimena, kad praeityje Marcinkonyse švęsdavo po kiekvienų atlaidų. Pasak
senolių, Marcinkonių ir aplinkiniuose kaimuose Simajudui  pjaudavo avį ar baroną, kepdavo duoną,
virdavo šaltanosius, šusdavo grikius. Tai, ką Dievas duodavo užauginti,
aukodavo ne tik bažnyčiai, bet ir elgetoms. Per Simajudą kaime vykdavo rudens
gėrybių ir amatų jomarkai. Dzūkiškas Simajudo turgelis veikė ir dabar. Čia buvo
galima įsigyti Varėnos krašto bitučių medaus, spanguolių, skabių naminių pyragų
ir dailių keramikos dirbinių. Buvo
ir daug dzūkiškų vaišių – „ausytių“ su grybais, grikinės babkos, žolelių
arbatos… Ir daug smagių pašnekesių neskubant – kelios močiutėlės sakė: „Kur
ca skubycis, taigi atlaidas, Šventa dziena. Būkim ir bendraukim“.. Tos senosios
tradicijos čia dar gyvuoja ir tai yra nuostabu.

    Pasak aktyvių bendruomenės narių, noras
atgaivinti senąsias Simajudo šventimo tradicijas kirbėjo jau seniai, nes jas
atsimena ir žino ne visi net ir viduriniosios kartos gyventojai. Džiugu, kad
jau kelinti metai, kai Simajudo atlaidai – ne vien Šv. Mišios, bet ir smagus
parapijiečių susibūrimas.

    Didžiausią Marcinkonių bažnyčios ir
parapijos šventę – globėjų Šv. Apaštalų Simono ir Judo Tado titulinius atlaidus
– kaip prasmingą dovaną paveldėjome iš savo prosenelių, kurie čia daugiau kaip
du šimtus metų meldėsi, puoselėjo bažnyčią ir tradicijas. Reikia, kad
tradiciją tęstų bei savo vaikams perduotų ir patys jauniausi marcinkoniškiai.