Ryliškių gyventoja Angelė Krušinskienė išėjusi į pensiją tapo paveikslus ir kuria eiles kiek tik geidžia

Angelė Krušinskienė iš Ryliškių kaimo Raitininkų seniūnijos tapo, kuria eiles ir be viso šito yra įdomi pašnekovė.

Angelei 68-eri. Visas jos pasaulis sukasi apie Ryliškius. Čia gimė, užaugo, baigė vidurinę mokyklą. Mokslus tęsė Vilniaus medicinos mokykloje, kur įgijo slaugytojos kvalifikaciją. „Alytuje dirbau vaikų darželiuose, kūdikių namuose. Šeimyniniam gyvenimui nesusiklosčius, ištekėjusi antrą kartą, persikėliau gyventi į Kauną, įsidarbinau Kalniečių poliklinikoje. Meilė pakvietė į Kauną. Deja antrasis vyras greitai numirė. Aš ir vėl likau viena, “ – pasakoja Angelė. Tuo moters bėdos nesibaigė. Jai gyvenimas pateikė naują akibrokštą – teko ištverti dar vieną netektį –19-mečio sūnaus pasitraukimą iš gyvenimo.

Kūrybos kelias 

Kad ir kaip bebūtų, moteris niekados neprarado vilties ir noro gyventi. Ji  ryžosi trečiai santuokai. „Mano gyvenimas – amerikietiški kalneliai: aukštyn, žemyn…“, – ramiu balsu atvirauja pašnekovė. Visus gyvenimo iššūkius Angelė priėmė atvira širdimi, nes jie moterį nukreipė link kūrybos. „Kūryba mane traukė nuo vaikystės. Mokytoja Aldona Kuzmienė pastebėjo, kad turiu polinkį literatūrai, net eilėraščius kitaip deklamuodavau. Rašyti taip pat pradėjau anksti. Mokykloje tuomet vertino už turinį ir už klaidas“, – sako Angelė, pridurianti, kad buvo aktyvus vaikas,  dainuojanti, šokanti, deklamuojanti eiles. Ji prasitaria, kad niekada eilėraščių nedrįso spausdinti, jeigu ne dukra Inara, kuri nuolat drąsindavo mamą tai daryti. O išdrįsusi Angelė džiaugiasi, kad sulaukė daug palaikymo ir gražių atsiliepimų. Savo kūrybą drąsiai pristato socialiniame tinkle Facebook.

Tapo ant drobės

Vaikystėje išryškėjo dar vienas moters talentas – piešimas. „Suaugę dažnai sakydavo, kad gražiai piešiu“, – tęsė pašnekovė. Bet tuo metu tobulėti šioje srityje nebuvo galimybių. Šeimoje be Angelės augo daugiau vaikų, tad mama neturėjo laiko kreipti dėmesio į dukters meninį lavinimą. „Jeigu man ateidavo mintis – tema, aš imdavau ir piešdavau, net darbus į šalį atidėdavau. Tuomet piešimo priemonių buvo nedaug – pieštukas, spalvoti dažai. Bet man jų užteko“, – pasakojo A. Krušinskienė. Vėliau, gyvenimo keliui pasisukus kitu kampu, Angelė nustojo piešti. „50 metų rankose neturėjau teptuko“, – tęsė moteris, o išėjusi į pensiją, grįžusi į tėviškę, paraginta dailės mokytojos, vėl pradėjo piešti.  Jau du metai, kaip Angelė mokosi Varėnos J. Čiurlionytės menų mokyklos Merkinės dailės skyriuje. „Mūsų grupė labai šauni, ne tik kartu tapome, bet ir vykstame į ekskursijas. Turime puikų gidą – Mindaugą Lapelę, tai – mūsų vaikštanti enciklopedija“, – džiaugiasi Angelė. Ji atvira,  tapymo jai reikia kaip duonos. Moteris piešia ant drobės. Dažniausiai gamtos vaizdus, kuriuos mato jos akys ir jaučia siela. Jeigu pamato gražų vaizdą, nusifotografuoja, tuomet tai bando perkelti ant drobės. Kol kas darbų  neeksponuoja, dovanoja arba saugo pati, dalinasi socialiniame tinkle Facebook.

Moteris galiausiai grįžo gyventi į Ryliškius. „Aš labai gerai jaučiuosi grįžusi į kaimą. Taip buvo nuspręsta, kad aš turiu grįžti į tėviškę ir gyventi. Nors tuo metu buvau įsikūrusi Rumšiškėse. Mane Ryliškių žmonės priėmė šiltai“, – pasakoja Angelė.

„Kaip aš gyvenu? Gerai! Vairuoju. Esu komunikabili, noriu bendrauti. Susiorganizavau grupę moterų, kartu važiuojame į  ekskursijas, veikiame, namie nesėdime! Stengiuosi gyventi intensyvų, įdomų gyvenimą. Kuomet pradėjau tapyti, man pasidarė dar lengviau. Tapymas, kaip meditacija, baigusi paveikslą pajuntu, kad išsikraunu, nes visas emocijas perteikiu į drobę“, – kalba pozityvumo nestokojanti Angelė.

Svajoja apie parodą

„Svajonių turiu daug. Ir visos susiję su kūryba ir aktyviu gyvenimu. Viena iš jų – paroda. Kiekvienas kuriantis, nori, kad jo darbai būtų matomi. Aš tikrai nenoriu sėdėti namuose užsidarius, to ir nedarau. Aš dar gebu ir galiu“, – energingai sako pašnekovė. To Angelei ir linkime – nesustoti kurti ir džiaugtis kiekviena diena.

Danielius Jakubavičius