Alytiškė choreografė Rasa Janeliūnienė su rankdarbiais per gyvenimą žengia šokio žingsniu

 Alytiškė choreografė Rasa Janeliūnienė su rankdarbiais per gyvenimą žengia šokio žingsniu

Alytiškė choreografė Rasa Janeliūnienė po 16 metų pertraukos vėl ėmė mokyti šokio meno. Choreografijos specialybę ji pasirinko įkvėpta kultūros darbuotojos mamos Stasės Čižauskienės. Rasa atvira – šokantis žmogus yra gražus. Šokis suartina žmones, priverčia juos pasitempti

R. Janeliūnienė gimė Marijampolėje. Tėtei gavus darbą Molėtuose, šeima persikėlė gyventi į šį ežerų kraštą. „Gražiausi prisiminimai iš tų dienų“, – sako Rasa ir šypsosi, kad suvalkietė patapo aukštaite, o vėliau ir dzūke. 1975 metais šeima atsikėlė gyventi į Simną. Ketvirtokė Rasa pravėrė Simno vidurinės mokyklos duris. „Šokau ir dalyvavau visur, kur tik buvo įmanoma. Lankiau ir teatro užsiėmimus. Grojau akordeonu. Dainavau. Mane ruošė „Dainų dainelės“ konkursui“, – prisiminimais dalijosi moteris. Ji atvira – choreografija į jos gyvenimą atėjo daug vėliau. O iki tol ji užsiėmė rankdarbiais – siuvimu, drabužių modeliavimu, mezgimu, siuvinėjimu, ir su tuo siejo savo ateitį.

Pasirinko choreografiją

Paskatinta Simno kultūros namuose dirbančios mamos S. Čižauskienės, Rasa pasirinko choreografijos specialybę. Būdama moksleive pašnekovė lankė jaunimo šokių kolektyvą Simne, užsiėmimus vedė tuometinė anglų kalbos mokytoja Marytė Taputienė.

Mokėsi choreografijos

R. Janeliūnienė įstojo į Vilniaus kultūros mokyklą. Ją baigusi, 1986 m. pradėjo dirbti. Pirmoji darbovietė – Mergaliaukio kultūros namuose, dabartinės bibliotekos patalpose. Subūrė Mergalaukio kaimo jaunimo kolektyvą, kuris šoko liaudies ir šiuolaikinius šokius. Mokyklose atsiradus choreografijos pamokai, Rasa pradėjo dirbti ir Simno vidurinėje mokykloje.

Dėl šeimos atsisakė darbo

Buvęs Rasos vyras Saulius – pasvalietis. Jis su mokiniais atvykdavo į dviračių sporto stovyklas prie Giluičio ežero. Ten pora ir susipažino. Susituokė. 1991 metais jau sūpavo pirmagimę. „Ir mano darbai sustojo 16 metų, iki pat 2007 metų. Vyrui išvykus į užsienį, rūpinausi buitimi, auginau dvi mergaites, gyvenome Alytuje“, – sako Rasa. Moteris gal ir nebūtų pradėjusi dirbti, jeigu ne mama Stasė, kuri ir vėl dukrą paskatino prisiminti įgytą specialybę. Rasa pasakoja, kad paskambinusi tuometiniam Alytaus rajono kultūros centro direktoriui Alfonsui Čižauskui, sulaukė kvietimo dirbti. Rasa 2007 m. sausio mėnesį sugrįžo į darbą ir iš direktoriaus gavo rimtą užduotį – paruošti Alytaus rajono kolektyvus tų pačių metų vasarą vyksiančią Dainų šventę. „Buvo labai darbingas laikotarpis“, – prisiminė Rasa, Alytaus rajono kultūros centre dirbanti iki šiol.

Kolektyvai – visame Alytaus rajone

R. Janeliūnienė pastebi, kad laikui bėgant norinčių šokti mažėja, lieka tik tie, kuriems šokis įaugęs į odą. Dabar Rasa vadovauja liaudies šokių kolektyvams Miroslave, Santaikoje, linijinių šokių kolektyvui Dauguose. „Bijojau darbo pradžios tais 2007 metais, bet labai greitai įsijungiau. Jeigu galva kažką buvo pamiršusi, tai kojos greitai priminė. Su žmonėmis man sekasi bendrauti“, – šypsosi pašnekovė. Pasak jos, šokėjams patinka šokti tai, prie kokių šokių jie pripratę. „Jaunimo, norinčio šokti sunku surasti. Jie nenori dirbti, nenori įdėti pastangų“, – pastebi R. Janeliūnienė. „Lenkiu galvą prieš Miroslavo ir Santaikos krašto šokėjus. Gal nelabai patikėsite, su kokiu ūpu ūkininkai po dienos darbų ateina šokti! Pasipuošę, išsikvėpinę. Džiaugiuosi, kad jiems reikia tokios bendrystės“, – šypsosi pašnekovė.

Šokis suartina

„Dirbu su šokiais, bet namie palinkstu prie siuvimo mašinos. Rankdarbiai ir šokiai mano gyvenime užima tas pačias vietas“, – tęsia R. Janeliūnienė. Ji visiems linki nepamiršti šokio. O savo šokėjams – daug sveikatos, šypsenų, pasitikėjimo savimi ir šokti, šokti, šokti.

Danielius Jakubavičius


Naujienos iš interneto

Rašyti komentarą

Daugiau straipsnių