Devyniasdešimt penktųjų gimimo metinių proga pagerbtas Dzūkijos partizanas Juozas Jakavonis–Tigras

 Devyniasdešimt penktųjų gimimo metinių  proga pagerbtas Dzūkijos partizanas Juozas Jakavonis–Tigras

Rūta Averkienė

Mažučiame
Kasčiūnų kaime, pušynais
apsisiautusioje gražioje dzūkiškoje sodyboje ant Merkio kranto
gyvena  ir šio krašto pokario laisvės
kovų istoriją liudija nuostabus žmogus – paskutinis likęs gyvas Varėnos krašto
partizanas Juozas Jakavonis-Tigras. Šiandien jis švenčia 
garbingą sukaktį -
95-ąsias gimimo metines. Šioje sodyboje 1945 metais buvo įrengta
pirmoji Pietų Lietuvos vadų Adolfo Ramanausko-Vanago
ir
Juozo Vitkaus-Kazimieraičio vadavietė,
buvo leidžiamas partizanų laikraštis „Laisvės varpas“. Juozas Jakavonis šią
vadavietę atstatė, ir nuolat ją lankantiems žmonėms nepailsdamas pasakoja,
kokia sunki ir tuo pačiu kokia prasminga iš tiesų buvo partizanų kova už
Lietuvos laisvę.
Šioje sodyboje lankosi ir apie pokario laisvės kovas iš
gyvo partizano lūpų trokšta išgirsti žmonės iš viso pasaulio.  Joje simboliniai laiko tiltai tarsi sujungia
praeitį ir dabartį, o čia pabuvę tarsi išklausome skaudžios pokario Lietuvos
istorijos pamoką.

Gražios
sukakties proga J. Jakavonį–Tigrą pasveikino daug garbių svečių.  LR krašto apsaugos ministro patarėjas,
pulkininkas leitenantas Aurelijus Motiejūnas, įteikdamas ministro Raimundo
Karoblio sveikinimą ir dėkodamas jubiliatui už gyvąsias Lietuvos istorijos
pamokas, pažymėjo, jog jis yra kovotojo pavyzdys visiems mūsų šalies kariūnams.

J.
Jakavonį–Tigrą  pagerbė ir dovanų įteikė
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro generalinis
direktorius Adas Jakubauskas.

Jubiliatą pasveikinęs ir
gerbiamam Juozui už meilę savo krašto istorijai ir laisvės kovoms padėkojęs bei
stiprios sveikatos ir optimizmo linkėjęs Varėnos rajono savivaldybės meras
Algis Kašėta
prisiminė Atgimimo pradžią, kai
susipažino su J. Jakavoniu, ir tai, kad renkantiems medžiagą apie Lietuvos
pokarį šis žmogus buvo tikras atradimas. Nes jis ne tik matė partizanus, bet ir
bendravo su jais, ir viename bunkeryje buvo. 
Meras pažymėjo, jog Juozo Jakavonio pastangomis atstatytas bunkeris yra
dar vienas liudijimas apie pokario partizanines kovas.

Daug
sveikatos ir giedrų dienų linkėjo Kauno įgulos karininkų ramovės
viršininkas Gediminas Reutas bei daugelis kitų sveikintojų.

Jautrų video sveikinimą
atsiuntė J. Jakavonio šeimos bičiulė, Lietuvos garbės konsulo Ročesteryje Rimo
Česonio dukra Jolanda Česonis.

Nuostabias
patriotines dainas gerbiamam Juozui dovanojo pasveikinti ir pagerbti jo atvykę
operos solistai Liudas Mikalauskas ir Egidijus Bavikinas. Jubiliatas su
Liudu Mikalausku kartu padainavo partizanų dainą,
kurią jis dainuodavo kartu su Adolfu Ramanausku-Vanagu. Šią dainą jie abu
dainavo prieš keletą metų Amerikoje, Ročesterio mieste,
Partizanų pagerbimo šventėje akomponuojant
Lapenrantos miesto (Suomija) simfoninio orkestro vadovui Vytautui Lukošiui.

Jautriomis
melodijomis jubiliatą pasveikino Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinis
direktorius Jonas Sakalauskas.

Sveikinimų
savo jubiliejaus šventėje sulaukęs Juozas Jakavonis buvo kaip visada linksmas
ir guvus, iš atminties atplukdė ir noriai pasakojo daugybę kartų į jo sodybą
užklystantiems žmonėms pasakotus faktus ir išgyvenimus, dalinosi prisiminimais,
rodė ant Merkio kranto atstatytą bunkerį, kuriame – partizanų gyvenimo
liudytojai: kryžius, žvakė, rašomoji mašinėlė, radijo aparatas,  „Laisvės varpo“ laikraščiai, indai, iš kurių
valgė čia gyvenusieji.

Juozas Jakavonis gimė 1925
m. liepos 10 d. Kasčiūnų kaime. Būdamas 20 metų jaunuolis, jis su kitais  partizanais 
savo tėvų kieme 1945 m. įrengė bunkerį, kuris 1945–1946 m. tapo Pietų
Lietuvos partizanų vadų vadaviete. Bunkeryje gyveno ir dirbo Pietų Lietuvos
partizanų vadai J. Vitkus – Kazimieraitis ir A. Ramanauskas – Vanagas.  Kaip ryšininkas, J. Jakavonis dar platino ir
pogrindinę spaudą, nes bunkeryje buvo leidžiamas partizanų laikraštis „Laisvės
varpas“. 1946 m. gruodžio 8 d. nešdamas pogrindinę spaudą, pakliuvo į NKVD
pasalą ir buvo enkavedistų sučiuptas. Jis išlaikė nežmoniškus kankinimus ir
akistatas Merkinės, Varėnos, Vilniaus (Lukiškių) NKVD rūsiuose ir tardytojų
kabinetuose, tačiau neišdavė nė vieno, kuriuos akis į akį suvesdavo okupacinių
struktūrų darbuotojai. Bolševikinis karo tribunolas („trojka“) J. Jakavonį
nuteisė Sibiro kalėjimams-lageriams ir tremčiai, kur jis praleido savo jaunystę
– nuo 1946 iki 1959 metų. Dirbo Kolymos vario ir kitose kasyklose. Gyvas išliko
tik dėl įgimto optimizmo ir meilės žmonėms, kurie jam atsakydavo tuo pačiu.
Grįžus į Lietuvą, į gimtąjį Kasčiūnų 
kaimą, jo laukė vietinės valdžios atšiaurumas, buvo sunku Lietuvoje
prisiregistruoti, negavo darbo, tad iš pradžių teko dirbti Baltarusijoje. Bet
visus gyvenimo smūgius priimdavo giedra dvasia, su šypsena ir pasikliovimu
Aukščiausiojo pagalba. Dalydavosi su kitais viskuo, ką pats turėjo. Buvo
darbštus, kuklus ir paslaugus. Jis su žmona Zose išaugino dvi dukras –Angelę ir
Birutę, turi tris vaikaičius.    Praėjusių
metų rudenį po sunkios ligos žmona iškeliavo į Amžinybę.

Juozas Jakavonis–Tigras,
kalbėdamas apie patirtus išbandymus, sako, jog norint išgyventi, reikėjo turėt
tris bruožus –
humoro jausmą, dainą ir viltį, kad
grįš į Lietuvą ir visą gyvenimą paaukos, pasakodamas Lietuvos pokario istoriją.

                
1994 metais Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga J. Jakavonį
apdovanojo Pasipriešinimo dalyvio kryžiumi, 1995 metais Tautos fondas (JAV)
įteikė padėką už gyvosios istorijos paliudijimus.  1998-aisiais Prezidento V. Adamkaus dekretu
jam įteiktas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinas ir tais pačiais metais  įteikta padėka už nuopelnus Lietuvai. 2000
metais iš Prezidento V. Adamkaus jis gavo Lietuvos kariuomenės kūrėjo medalį,
1999 metais suteiktas Alytaus A. Ramanausko-Vanago gimnazijos Garbės nario vardas.  Nuo 2015 m. lapkričio 15 d. išrinktas
seniausios lietuvių studentų organizacijos Neo-Lithuania („Naujoji Lietuva“)
Garbės nariu, 2018 metais jis pagerbtas
Varėnos rajono
savivaldybės garbės
ženklu „Už nuopelnus Varėnos kraštui“.

2005
m.  Juozas Jakavonis išleido  prisiminimų knygą „Šalia mirties“. Su
viltimi, kad  perskaitę ją žmonės,  ypač jaunimas, suvoks, kokia yra didelė
Nepriklausomybės kaina.

Jis,
nepaisydamas garbaus amžiaus ir nestiprios 
sveikatos, nuo pavasario iki rudens širdingai sutinka kiekvieną
lankytoją, o jų būna beveik kasdien, ypač vasarą. Žmonės  atvyksta net iš tolimų šalių pamatyti
vienkiemio, bunkerio ir jo saugotojo – partizano Juozo Jakavonio–Tigro. Čia
lankosi moksleiviai su savo mokytojais iš visos Lietuvos. Taip pat dar gyvi
likę partizanai… Kasčiūnų vienkiemį suranda istorikai ir filmų apie
partizaninį pasipriešinimą kūrėjai – iš Lietuvos, Amerikos, Gruzijos,
Vokietijos… Jį kalbina lietuvių, rusų, anglų ir vokiečių kalbomis, nes
pasaulyje didėja susidomėjimas pokario Lietuvos ginkluota rezistencija, kuri
padėjo mūsų Tėvynei  pirmajai iš visų
„broliškų“ respublikų išsivaduoti iš sovietų okupacijos 1989–1991 metais ir
sužavėti pasaulį savo laisvės dvasia…

Dukra Angelė, pasakodama apie tėvelį, pažymi: „Būtent dėl šios priežasties, kad šeimoje jis buvo
tik vienas sūnus, tėvai neišleido jo į Ameriką pas tetą… Gal tėtis būtų  buvęs žymus gydytojas,  nebūtų patyręs enkavedistų, kankinimų, bado,
Sibiro kalėjimų… Tėtis buvo labai gabus mokinys, už gerą mokymąsi baigęs
keturis skyrius jis gavo tuometinio švietimo ministro padėką už gerą
mokymąsi…“. Bet Amerikoje jis vis dėl to pabuvojo. Tiesa, po daugybės metų –
2018– aisiais ir lankėsi kartu su dukra Angele. Ten jis buvo pakviestas
kaip ypatingas svečias į Partizanų pagerbimo šventę ir kurios metu įvyko daug
įsimintinų renginių ir susitikimų. Juozas Jakavonis susitiko su Nijole
Bražėnaite -Lukšiene – partizano Juozo Lukšos–Daumanto našle. Jo metu
išskirtinės asmenybės dalijosi laisvės kovų prisiminimais, kalbėjo apie
kovotojų atminties įamžinimą. Juozui Jakavoniui teko duoti interviu „Amerikos
balsui“ bei apsilankyti Baltuosiuose rūmuose. „Buvo labia jaudinanti akimirka,
kai atėjome prie krikšto mamytės, tetos Elžbietos, jos vyro Miko bei dviejų
sūnų Joseph ir Walter kapo. Teta su Walter buvo atvažiavusi į Lietuvą ir labia
norėjo, kad kai man bus aštuoniolika metų, atvažiuotau Amerikon ir taptau
kunigu. Deja, prasidėjo karas ir aš tapau partizanu, o vėliau kalėjau rusijos
kalėjimuose. Joseph buvo garsus gydytojas. Walter buvo vaistininkas. Gaila, kad
po kalėjimų buvau sekamas, užtat nutrūko visi ryšiai su giminaičiais. Liko tik
keletas nuotraukų, kurias mano močiutė parsivežė iš Amerikos 1938 metais“.

Juozo
Jakavonio  lūpomis oriai ir pagarbiai
tariami žodžiai apie Lietuvos nepriklausomybės siekį, apie pokario laisvės
kovas, partizanų vadus ir jų idealus, apie šventą partizanų priesaiką iki galo
nepasiduoti, apie jaunystės draugus ir kaimynus, kuriems amžinojo poilsio vieta tapo Dzūkijos miškas, taip pat yra gyva istorija. Ir
pagarbi atmintis tiems, kurie garbingai žuvo taip ir nesulaukę Lietuvos
nepriklausomybės. Dzūkijos miškuose žuvusio partizano jau į amžinybę išėjęs
sūnus, poetas ir skulptorius Albertas Belevičius rašė:  „Mylėk mus,
Lietuva! Dar skaudūs lietūs dulkia, dar aidi žemėj tų dienų audra. Mes čia
gyvi, mes nepavirsim dulkėm. Už laisvę žuvusiems mirties nėra…“.

Juozas
Jakavonis, savo skaudžia gyvenimo patirtimi įrodė, jog yra tikras savo krašto,
savo Tėvynės patriotas bei pasiaukojančio, doro, begalinę ištvermę ir kitas
dvasines vertybes turinčio žmogaus pavyzdys. Jis yra didelis autoritetas mums
visiems, tęsiantiems pradėtus kovų už mūsų tautos Nepriklausomybę darbus ir
toliau kuriantiems nepriklausomą Lietuvą. 


Naujienos iš interneto

Rašyti komentarą

Daugiau straipsnių