Gitana Buivydaitė ir Artūras Zienka Sibire atstatė 10 kryžių ten mirusiems tremtiniams (video)

2017 m. rugsėjo
mėnesio pabaigoje du Lietuvos pasiuntiniai Gitana Buivydaitė, Lietuvos tautinio
solidarumo ir demokratijos asociacijos „Mes“ pirmininkė, ir alytiškis drožėjas, menininkas Artūras Zienka, buvo išvykę į Rusijos Irkutsko sritį prie Baikalo ežero
atstatyti kryžių, ten kadaise ištremtiems ir mirusiems lietuviams.

Pateikiame trumpą video reportažą apie jų tolimoje kelionėje patirtus įspūdžius:

Gitana Buivydaitė: Lietuvos
kultūros fondas kiekvienų metų kovo mėn.skelbia konkursą politinių kalinių ir
tremtinių apleistų žūties vietų atnaujinimui. Todėl šiais metais asociacija
„Mes“ kaip tik ir pabandė įgyvendinti šį projektą.

Mes ten
nuvykę pamatėme nuostabią gamtą, taip pat kaip gyvena žmonės, tačiau labiausiai
nustebino pastatytos daugiau nei 2 metrų aukščio tvoros. Tiesiog žmonės
atsiskyrę vieni nuo kitų, bet santykiai su vietiniais buvo geri.

Mes ne tik
važinėjom po kapines ir ten dirbom, bet ir susitikinėjom su Zymos ir Alfono
miestelių žmonėmis, kur mus visur priėmė labai svetingai.

Bendraujant
buvo keliami svarbiausi trys klausimai: ar tiesa, kad lietuviai nekenčia rusų?
Ar tiesa, kad Lietuvoje naikinami pasaulinio karo didvyrių paminklai bei, kad
negalima pas mus rusiškai kalbėti.

Ir visą
laiką pašnekovams patardavau tik nežiūrėti propagandinių televizijos laidų…

Šįkart mes
važiavome tik dviese, aš kaip asociacijos pirmininkė ir drožėjas Artūras Zienka
iš Alytaus. Gal ir gerai kad nedaug, nes ne itin gerai suorganizuotoje
kelionėje susidūrėme su nemažai problemų, todėl tikiuosi, jog įgyta praktika,
kitą kartą panašioj išvykoj labai pravers.

O darbo ten
dar labai daug, mes buvome tik dviejose kapinėse, o jų ten patikėkite kiek daug…

Kas mane
nustebino, tai kad vietos žmonės labai gerai atsiliepė apie mūsų ten kadaise
ištremtus lietuvius. Jie neklausinėjo, kodėl jie čia atvyko ir dėl ko, priešai,
jie ar ne. Jie buvo priimti į vieną šeimą ir padėta jiems kuo tik galėta. Ir
užtai mums ši atmintis yra labai brangi.

Išvykos
pabaigoje atsitiko ir nelabai smagus pokštas: kai vėlai vakare viešojo
transporto senu, purvinu mikroautobusu grįždinėjome į namus, kelyje patyrėme
avariją, užvažiavome ant arklio. Smūgis, tamsa ir kylantys dūmai visus mus
privertė kaip reikiant sunerimti. Autobuse be dviejų vietos gyventojų, buvo
nemažai užsieniečių: indų, kinų, lietuvių, vokiečių. Net ir pastarieji,
negalėdami tuo patikėti, vis kartojo „Fantastika, fantastika“.