2017 m. rugsėjo mėnesio pabaigoje du Lietuvos pasiuntiniai Gitana Buivydaitė, Lietuvos tautinio solidarumo ir demokratijos asociacijos „Mes“ pirmininkė, ir alytiškis drožėjas, menininkas Artūras Zienka, buvo išvykę į Rusijos Irkutsko sritį prie Baikalo ežero atstatyti kryžių, ten kadaise ištremtiems ir mirusiems lietuviams.

Pateikiame trumpą video reportažą apie jų tolimoje kelionėje patirtus įspūdžius:

 

Gitana Buivydaitė: Lietuvos kultūros fondas kiekvienų metų kovo mėn.skelbia konkursą politinių kalinių ir tremtinių apleistų žūties vietų atnaujinimui. Todėl šiais metais asociacija „Mes“ kaip tik ir pabandė įgyvendinti šį projektą.

Mes ten nuvykę pamatėme nuostabią gamtą, taip pat kaip gyvena žmonės, tačiau labiausiai nustebino pastatytos daugiau nei 2 metrų aukščio tvoros. Tiesiog žmonės atsiskyrę vieni nuo kitų, bet santykiai su vietiniais buvo geri.

Mes ne tik važinėjom po kapines ir ten dirbom, bet ir susitikinėjom su Zymos ir Alfono miestelių žmonėmis, kur mus visur priėmė labai svetingai.

Bendraujant buvo keliami svarbiausi trys klausimai: ar tiesa, kad lietuviai nekenčia rusų? Ar tiesa, kad Lietuvoje naikinami pasaulinio karo didvyrių paminklai bei, kad negalima pas mus rusiškai kalbėti.

Ir visą laiką pašnekovams patardavau tik nežiūrėti propagandinių televizijos laidų...

Šįkart mes važiavome tik dviese, aš kaip asociacijos pirmininkė ir drožėjas Artūras Zienka iš Alytaus. Gal ir gerai kad nedaug, nes ne itin gerai suorganizuotoje kelionėje susidūrėme su nemažai problemų, todėl tikiuosi, jog įgyta praktika, kitą kartą panašioj išvykoj labai pravers.

O darbo ten dar labai daug, mes buvome tik dviejose kapinėse, o jų ten patikėkite kiek daug...

Kas mane nustebino, tai kad vietos žmonės labai gerai atsiliepė apie mūsų ten kadaise ištremtus lietuvius. Jie neklausinėjo, kodėl jie čia atvyko ir dėl ko, priešai, jie ar ne. Jie buvo priimti į vieną šeimą ir padėta jiems kuo tik galėta. Ir užtai mums ši atmintis yra labai brangi.

Išvykos pabaigoje atsitiko ir nelabai smagus pokštas: kai vėlai vakare viešojo transporto senu, purvinu mikroautobusu grįždinėjome į namus, kelyje patyrėme avariją, užvažiavome ant arklio. Smūgis, tamsa ir kylantys dūmai visus mus privertė kaip reikiant sunerimti. Autobuse be dviejų vietos gyventojų, buvo nemažai užsieniečių: indų, kinų, lietuvių, vokiečių. Net ir pastarieji, negalėdami tuo patikėti, vis kartojo „Fantastika, fantastika“.