In Memoriam prof. Jonas Kievišas (1941-02-05-2020-05-22)

 In Memoriam prof.  Jonas  Kievišas (1941-02-05-2020-05-22)

Eidamas 80-sius metus, š.m. gegužės 22 d., po
sunkios ligos į  Amžinybę iškeliavo
iškili asmenybė – prof. Jonas Kievišas. Netekome mokslininko, kuris,
tęsdamas  tarpukario Lietuvos tradicijas,
puoselėjo ir plėtojo labai svarbią tautos kultūrai dvasingumo sklaidą ugdymo
realybėje. Jo surengtose konferencijose, skaitytuose pranešimuose, išleistose
monografijose svarbiausi akcentai buvo orientuoti į tai, kad būtina atsižvelgti
į istorinę švietimo patirtį, būtina vertinti tautos dvasingumo tradicijas ir
socialinės aplinkos įtaką asmenybei, būtina analizuoti ugdymo tikrovę, ypač
sparčių kultūros pokyčių kontekste. Kaip pastebėjo prof. Aldona Vasiliauskienė,
labai pasiteisino ir mokslininko konferencijų organizavimo modelis – praktiniai
problemos aspektai dažniau buvo nagrinėjami jas surengiant įvairiuose Lietuvos
regionuose (Vilkaviškyje, Lukšiuose, Rokiškyje, Kuršėnuose, Bartkuškyje), o
teoriniai – aukštosiose mokyklose (Vilniaus pedagoginiame ir Šiaulių
universitetuose, Panevėžio kolegijos Rokiškio filiale). Konferencijose skaitytų
pranešimų pagrindu parengti moksliniai straipsniai buvo išspausdinti mokslo
žurnale „Pedagogika“ (2004, 2008, 2010), kituose leidiniuose. Baltarusijoje
išleidus prof. J. Kievišo monografiją „Mokinio muzikinės kultūros tapsmas“,
prof. A. Rastryginos pastangomis ji buvo išversta į ukrainiečių kalbą. 2008 m.
Kirovograde išleistą minėtą monografiją Ukrainoje, studentai naudojo kaip
metodinę priemonę, rengdamiesi darbui mokykloje. Taip prof. J. Kievišo
pastangomis įvairiais aspektais tyrinėjama ugdymo dvasingumo tematika išaugo į
internacionalinį lygmenį.

Profesoriaus mokslinė veikla tiesiogiai
siejosi ir su jo turtinga menine patirtimi. Dar 1964 m, būdamas tik 23 metų,
jis Šiauliuose įkuria mišrių balsų chorą „Gija“, kuris garsina Lietuvos chorinę
kultūrą iki šių dienų. Šešerius metus jis buvo Šiaulių dainų ir šokių ansamblio
„Jovaras“ meno vadovas, vadovavo Šiaulių mokytojų chorui „Varsa“ ir Šiaulių
rajono kultūros darbuotojų chorui, kūrė vaikų chorus, dirigavo dainų šventėms,
su meno kolektyvais koncertavo Suomijoje, Bulgarijoje, Ukrainoje,
Baltarusijoje, Latvijoje, apvažinėjo beveik visą Lietuvą, organizavo muzikos
renginius Sąjūdžio laikotarpiu, parengė kolektyvus Lietuvos dainų šventėms, II
Pasaulio lietuvių dainų šventei (1994), Respublikinei religinės muzikos šventei
(2000), tarptautiniams studentų festivaliams ir kt. Yra 5-ojo S. Šimkaus
tarptautinio chorų konkurso ir įvairių respublikinių konkursų laureatas.

Tuo pat metu mokslininkas
gilinosi į ugdymo problemas, dirbo mokyklose, vadovavo vaikų chorams, rengė
būsimus mokytojus. Šiame bare pasiekė ypač svarių laimėjimų. Parengė 5 mokslo
daktarus, per 70 magistrų. Patirtį ir tyrimus apibendrino išleistose 8
monografijose (dvi iš jų išleistos užsienyje), 11 mokymo ir metodinių
priemonių, paskelbė beveik šimtą mokslinių straipsnių Lietuvos ir užsienio
leidiniuose. Taip klostėsi mokslo laipsnį turinčio autoriaus kelias nuo pirmos
ryškesnės ir praktikoje patikrintos mokymo priemonės „Dainų mokymas mokykloje“
(1983) iki trilogijos (tarptautinių kolektyvinių monografijų serijos), skirtos
dvasingumo sklaidai visuomenėje ir ugdymo tikrovėje.

Vilniaus pedagoginiame universitete J. Kievišas
pradėjo dirbti nuo 1999 m. liepos 3 d. vyr. mokslinio bendradarbio pareigose
Pedagogikos ir psichologijos fakulteto Ugdymo tyrimų centre. Universiteto
Senate 2007 m. balandžio 4 d. jam buvo suteiktas socialinių mokslų profesoriaus
pedagoginis vardas. Iki pat išėjimo į pensiją (2015-01-31) velionis buvo aktyvus
universiteto bendruomenės narys, pasisakydavo aktualiais universiteto gyvenimo
klausimais, aktyviai vedė seminarus Lietuvos ir Ukrainos mokytojams, parengė
visą eilę radijo laidų, recenzavo mokslo leidinius, monografijas, vertė
mokslinius straipsnius iš rusų kalbos, oponavo disertacijas ir dalyvavo jų
gynimo komitetuose. Jis buvo tęstinės tarptautinės konferencijos „Dvasingumo
sklaida ugdymo realybėje“ (2004, 2006, 2008, 2010, 2012) iniciatorius ir jų
kuratorius, tai buvo realus milžiniškas darbas, skatinant visuomenės dėmesys
dvasingumo sklaidai – ypač ryškiai problemai, padedančiai likviduoti
sovietinės okupacijos įtaką visuomenės raidai.

LEU Alumnų draugija reiškia nuoširdžią užuojautą
dukrai Jurgitai, šeimos artimiesiems, mokslo bendruomenei ir visiems pažinojusiems,
mūsų visų brangų profesorių.

 Su liūdesiu ir pagarba,

Lietuvos edukologijos universiteto Alumnų
draugija


Naujienos iš interneto

Rašyti komentarą

Daugiau straipsnių