Danielius Jakubavičius

Jono vardas - bene vienintelis populiarus senovinis vardas išlikęs iki šių dienų. Daugumą senovinių vardų išstumia šiuolaikiniai, bet Jonai drūti ir savo pozicijų neužleidžia. Joninių šventės gyvos kaimuose, bendruomenėse, draugų rate. Kaip Jonines švenčia daugiškė Janina Seiliuvienė?

Janinos vardą moteris nešioja neatsitiktinai. Ji nuo mažens augo apsupta Jonų. Tėvas ir senelis – Jonas, net ir vyrą Joną išsirinko, ir vestuvės įvyko per Jonines, prieš 45 metus - 1977 metais!

“Tęsiant tradiciją, sūnų Romą pakrikštijome šventu Jono vardu, o šis savo vaiką Arną, mano anūką, taip pat pakrikštijo Jono vardu”, - apie ypatingą Jono vardo prasmę kalbėjo Janina.


Varduvės svarbiau už gimtadienį

J. Seiliuvienės tėvas Jonas su žmona gyveno Anykščių rajone Trakininkų kaime, kuriame tuo metu buvo daug kitų populiarių vardų: Peras, Povilas. “Šios vardo dienos švenčiamos viena paskui kitą. Prisimenu, kuomet Joninių išvakarėse, birželio 23 d. naktį mūsų kieme būdavo didelis bruzdesys – kaimo gyventojai ant namų durų naktį kabindavo vainiką. Jie tai norėdavo padaryti paslapčia, bet jiems nepavykdavo, nes mama ir tėtė žiūrėdavo pro langą, kas kabina vainiką ir ką reikės pakviesti į svečius”, - prisiminimais iš Joninių šventės vaikystėje dalijosi Janina. Moteris sako, kad tokios Joninės jai tuomet atrodė, kaip žaidimas, kurio visi laukdavo.

Janinos tėvas išvirdavo naminio alaus, ir visi susirinkę varduvininkai: Jonai, Petrai ir Povilai smagiai atšvęsdavo varduves.

J. Seiliuvienė prisipažįsta ilgai nežinojusi tėvo gimimo datos (jis gimęs 1909 m.), nes gimtadienių tuomet nešvęsdavo. “Metuose minėdavome tris šventes: šv. Velykas, šv. Kalėdas ir vardo dieną”, - kalbėjo Janina. Moteris – vienturtė, vienintelis vaikas šeimoje. Kuomet ji išvydo pasaulį, jos tėvams buvo daugiau kaip 40 metų.

Vainikai iš lapų ir gėlių

Anykščių krašte vainikus pindavo iš ąžuolo, klevo lapų. Janina pasakoja, kad vainikai buvo nepaprasti, o su bijūnais, kuriuos vadindavo pinavijomis. Pašnekovė šypsodamasi sako, kad po Jonų, Petrų ir Povilų varduvių, kaimo merginų darželiuose gėlių nelikdavo, o pasilypėjus ant kalnelio, vaizdas džiugindavo akį - beveik visų – 20-ties kaimo trobų durys buvo papuoštos vainikais. Oho kiek varduvininkų būdavo!

Tradicijos keitėsi

Studijų laikais Janinos Joninių šventės tradicijos keitėsi. Moteris sako, kad varduvių asmeniškai nešvęsdavo, bet dalyvaudavo viešuose renginiuose Vilniuje.

Sukūrusi šeimą ir Vilniaus rajone įsigijus sodą, Janinos šeimoje Joninių tradicijos vėl atgimė dėl aktyvių ir draugiškų kaimynų.

Joninių šventės tradicijas Janina prieš tris dešimtmečius atsivežė ir į Daugus. Net draugai iš Panevėžio atvyksta pas Janiną ir jos vyrą Joną Joninių švęsti!

Janina Dauguose apsupta kaimynų Jonų ir Janinų. Tad kasmet Joninės būna vis kitokios. Moteris prisimena, kaip lauke prie daugiabučio kartu su kitais laiptinės varduvininkais šventė iki ryto.

Palepins sūnus

Šios Joninės Janinai ir Jonui bus ne mažiau smagios, nei buvusios. “Sūnus Romas mums šventę ruošia. Susirinks 15 žmonių. Sūnus turi savadarbį kazaną, kuriame iškepa tokius šašlykus, kad ir be dantų galima valgyti”, - sako pašnekovė. Janina giria sūnų: “nėra to, ko jis nemokėtų”.

Energingoji Janina Seiliuvienė iš Daugų sau ir visiems varduvininkas Jonams ir Janinoms linkti tik sveikatos. “Pensijas gauname, visko turime, ko daugiau reikia?” - pokalbį užbaigia moteris.

Mielosios Janinos, brangūs Jonai su varduvėmis! Būkite sveiki ir linksmi!