Danielius Jakubavičius

Švenčių proga visi gauname daug sveikinimų iš draugų, iš pažįstamų, iš FB draugų... susilieja jų keli šimtai ir net nebe prisimeni gerai visos visumos. Tačiau kai su gimtadieniu ar Naujaisiais pasveikina emigrantai, visada suklūsti. Iškart pastudijuoju kas toks ir kur galėjo būt susikirtę keliai.

Vienas iš jų - niekada Daugų neužmirštantis, jau keturis metus Jungtinėje karalystėje plušantis Kęstas Šarkus. 

Daugiškiai prisimins, kad ne vienerius metus Kęstas Lietuvoje beatodairiškai girtuokliavo, šlaistėsi pakampėmis, rinko butelius, o pritrūkus pinigėlių alkoholiui įsigyti, jų nesigėdydavo paprašyti praeivių. Kaip pats pašnekovas sako, prieš penketą metų šeimos  gydytoja R.G., dėl įsigalėjusios alkoholinės epilepsijos ir kitų sunkių diagnozių,  jam nuspėjusi gyventi tik pusę metų...


Ir tada 2015 metais tiek dvasiškai, tiek fiziškai pasiligojusį Kęstą į Angliją išsivežė brolis su šeima. Įtaisė pastogę, ramų ir pastovų gyvenimą. Įdarbino savaitgaliais į plovyklą, o kitomis dienomis likdavo už auklę su brolio vaikais.

 

Tvarkingas gyvenimas šiek tiek vyriškiui pataisė sveikatą, atkirto nuo blogos draugijos, išmokė elgtis su išmaniosiomis priemonėmis. Todėl šiandien Kęstui tas praeitas etapas atrodo kaip labai blogas sapnas.

 

Ir visgi prieš metus trumpam jis buvo grįžęs į Daugus. Tik šįkart vos ne kaip Dėdė iš Amerikos su dovanomis... Tiems patiems, su kuriais girtuokliaudavo ir prašinėdavo centų, jis pats jiems davė smulkių, kad anie išgertų už savo sveikatą, ne už jo... Ji jau čia seniai palikta. 

Gaila, kad jo daugelis draugų nepakeitė gyvenimo būdo ir blogo „tikslo“ siekimo. Tikriausiai net ir jis jiems ne pavyzdys. Nors ir pats Kęstas savo laiku (kaip ir jie dabar) buvo patyčių objektas, ypač kaip prie “Maximos” gramdė nagais nuo grindinio tyčia priklijuotus centus ir galvojo tik apie alkoholio prasimanymą.

Šiandien Kęstas Šarkus, pramokęs anglų kalbos pagrindų.  pamainomis dirba statybinių medžiagų sandėlyje ir visai negalvoja apie grįžimą į gimtuosius namus. Jo ten visi artimieji ir geri draugai. Kurie bet kada jį paklydusį atstatys į vėžes.


Visiems pakliuvusiems į bet kokią bėdą, K. Šarkus linki griebti vilties šiaudą, nes šis skęstančio tikrai ne skandina, o gelbėja. Viso to liudininku tapo Kęstas: kai Daugų bažnyčios varpeliai ruošėsi pranešti apie jo galą, tai dėka brolio pagalbos jo kambaryje užsienyje pasigirdo nenutilstanti, visu garsu leidžiama muzika, kurios užsakovas yra ne svetimi žmonės, o tik jis pats.