Kodėl Danielius Jakubavičius save vadina blogu politiku?

Šis Alytaus rajono savivaldybės tarybos narys dažniausiai sutinkamas renginiuose – visada su fotoaparatu ar filmavimo kamera, nes jo aistra – kurti savotišką savo laikmečio metraštį. Vis dėlto, mažai kas žino, ką iš tikrųjų dirba politikas, kokiai politinei partijai jis priklauso. Apie tai ir kodėl jis juokais vadinamas ponu Prezidentu, – šis interviu su Danieliumi JAKUBAVIČIUMI.

– Kelias į politiką. Vieniems – svajonė, kitiems – užsibrėžtas tikslas. Papasakokite, kaip Jūs pradėjote savo politinę karjerą?

– Tas kelias prasidėjo 2019 m. pavasarį. Alytaus rajono savivaldybės tarybos narys esu tik pirmą kadenciją. Visada domėjausi ir domiuosi, kaip vyksta politinis gyvenimas, kodėl priimami būtent tie, o ne kiti sprendimai, kokia iš jų nauda žmogui.
Rinkimuose dalyvavau su Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionimis demokratais. Mano nuomone, – tai stipriausia politinė jėga Alytaus rajone. Šios partijos nariai yra aktyviausi žmonės, žinomi, gerbiami savo bendruomenėse, nebijantys susidurti su sunkumais ar problemomis.

– Dažnai politikai yra kritikuojami, neva jie nieko nedaro, mato tik savo interesus. Ar esate susidūręs su tokia kritika?

– Ne tik kritikuoja, bet ir pagiria! Žmonių toks nusistatymas: jeigu vienas politikas padaro klaidą, žinok, kad visi bus kalti, šmeižiami, bet sveika kritika – visada gerai.
Dažnai sulaukiame ir gero žodžio, padėkos, o kartais – tiesiog malonaus galvos linktelėjimo, šypsenos.
Gyventojams sunku paaiškinti, kad sprendimai ir darbai ne nuo vieno politiko priklauso. Savivaldybės taryba visus sprendimus derina, aptaria, svarsto, tik tada balsuojame – už ar prieš. Aš nepykstu ant žmonių, kurie mane kritikuoja. Patinka mūsų mero Algirdo Vrubliausko posakis, kad amžinų priešų nei politikoje, nei gyvenime nėra.

– Gyvenate Simne. Ar kaimynai kreipiasi į Jus pagalbos? Kaip padedate spręsti jiems iškilusias problemas?

– Visada stengiuosi pats nuvažiuoti į vietą, pasižiūrėti, ko trūksta, kad konkreti problema būtų išspręsta, arba žmogui motyvuotai atsakyta į jo klausimą. Simne tradiciškai pirmas žmogus, į kurį visais klausimais kreipiasi gyventojai, – tai seniūnas Vladas Čeponis, antras – savivaldybės įmonės „Simno komunalininkas“ vadovas Juozas Kalėda, na, o paskui jau ir aš (juokiasi). Džiaugiuosi, kad sutikę mane žmonės prašo patarimo, klausia mano nuomonės.

– Sako, kad jau kurį laiką Jus juokais vadina ponu Prezidentu – ar jau taip „pasikėlęs“, ar tikrai turite ambicijų dalyvauti valstybės vadovo rinkimuose? Gal pirmiau į mero kėdę reikėtų nusitaikyti?

– Prezidentas jau buvau (juokiasi). Kai viename populiariame renginyje suvaidinau Antaną Smetoną, tai, matyt, ir gavau pravardę. O šiaip gyvenime galvoju, kad kiekvienas turime daryti tai, ką geriausiai mokame, kam turime žinių ir patirties, kitaip sakant – kompetencijos. Niekada neįsivaizdavau ir neįsivaizduosiu savęs mero poste, nes tai vieta, dėl kurios žmogui praktiškai reikia atsisakyti visko – asmeninio gyvenimo, patinkančios veiklos, net ir laisvalaikio. O man mano laisvalaikio pomėgiai yra svarbesni už bet kokį postą.

– Sako, kad esate gana karšto būdo, ar aplinkiniai nesiskundžia Jūsų charakteriu?

– Vieni galvoja, kad esu “kietas” IT specialistas, kiti – kad rašytojas, treti – neva viską mokantis ir žinantis. Tai ką man daryti, jeigu esu paprastas kaimo žmogus, toks, kaip ir visi kiti. Teisybė, kartais esu išvadinamas ir karštakošiu, ir visokiu. Gal tai ne dėl blogo charakterio, o dėl tiesmukiško kalbėjimo į akis, nes nemėgtu savo nuomonės išsakyti žmogui „už nugaros“. Netinkamas būdo bruožas politikui, ar ne?

– Jūsų aistra – filmavimas, fotografavimas. Nuotraukas bei reportažus skelbiate savo vardu pavadintame interneto tinklapyje. Iš kur toks pomėgis?

– Viskas prasidėjo 1999-2000 m., kai norėjau įamžinti gražius žmones, tad, nieko nelaukęs, čiupau fotoaparatą „Zenit“ ir pradėjau fotografuoti savo gimtajame kaime – Meškasalyje. Labai daug mokiausi, norėjau ir filmuoti, bet buvau „žalias“ šioje sferoje. Pamokė Mindaugas Astrauskas, tuo metu dirbęs „Joki“ studijoje. Na, žingsnis po žingsnio, ir pradėjau pats montuoti, strateguoti. Gaudavau kritikos, dėl kurios net norėjau atsisakyti šios veiklos, bet geri žmonės palaikė, ir ačiū jiems už tai.
Lėkimas per žmones, į renginius, susipažinti su kuo nors naujo – tai ir yra mano laikas, skiriamas sau. Dar yra krepšinis – ir aikštelėje, ir… prie televizoriaus (juokiasi). Labai mėgstu knygas, jų turiu pilną… garažą.

– Nuo įmonės “Alkesta” automobilinio krano vairo šokote prie ugniagesio kelnių. Kodėl?

– Man patinka ten, kur ekstremalu. Tiesa, niekada negalvojau, jog kada nors tapsiu ugniagesiu gelbėtoju, bet kelių tiesimo įmonėje „Alkesta“, kurioje anksčiau dirbau, ženkliai sumažėjo darbo. Mane su darbininkais pasiuntė iškrauti skaldą, kurią atgabeno traukinys. Pasakiau – gerai, bet pats pasukau į Kadrų skyrių ir parašiau prašymą atleisti iš darbo. Po 11 dienų lengvų atostogų
įsidarbinau Alytaus rajono savivaldybės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Makniūnų ugniagesių komandoje. Joje sėkmingai dirbu jau trejus metus.

Ačiū už pokalbį.

Parengė Alytaus rajono savivaldybės Komunikacijos skyrius