Ir dar kartą apie Černobylį, tikroviškai ir be pagrąžinimų.
Kadangi šiandien gyvų liudininkų šios 1986 m. Ukrainoje įvykusios tragedijos lieka vis mažiau, tai ir tikimybė išgirsti tą tikrąją tiesą sulig kiekvienais metais vis mažėja. O jei ir yra dar kam papasakoti, tai pastarieji dėl nenoro viešintis, tyli.
Tačiau Makniūnų kaime Alytaus r.gyvenantis Rimas Piščikas sutiko paatvirauti apie Černobilio nuotykius. O jų būtai išties neįprastų! Nors ir liūdnų…
1986 metų pabaigoje R. Piščikas, grįžęs iš tarybinės kariuomenės, įsidarbino tuometiniame medvilnės kombinate. Jau buvo vedęs, sukūręs šeimą, laukėsi pirmagimio. Tačiau net ir tai nepadėjo “išsisukti” nuo 1987 m. liepos mėn.gauto pakartotinio šaukimo į tarybinės armijos gretas- “ant pakartojimų” ar “sborų” kaip liaudyje buvo vadinama.
1986 07 28 d.atvykę į karinį komisariatą šauktiniai nežinojo kuriam laikui paliko namus ir į kurią TSRS teritoriją bus nugabenti. Kelionė autobusu buvo į Vilkaviškį, netrukus į Rygą, kur Baltijos šalių paskirstymo punkte vyrai sužinojo, kad jie visi yra komandiruojami į Černobylį avarijos padariniams likviduoti.
Lėktuvu atskridusių kareivių jau laukė pirmasis pulkininko atviras pamokymas: jei norite išgyventi ir kiek nors apsisaugoti nuo radiacijos: gerkite alkoholį, geriausiai degtinę. Kitų vaistų čia nėra.
Dislokacijos vieta buvo vos už 70 kilometrų nuo atominės elektrinės.


Skyriais po 5-6 žmones paskirstyti vyriškiai ėmėsi darbo. Buvo įteikti vos trys įrankiai: laužtuvas, didelis plaktukas ir 46 dydžio beveik niekur netinkamas raktas. Buvo numatyta, kad šis būrelis angare ardys iš radiacijos zonos parkeliavusius sunkvežimius ir traktorius.


Jau pirmosios dienos įspūdžiai buvo ne kokie: kareivėliai buvo nuvežti į šalia esančią traukinių stotį ir pristatyti prie salietros iškrovimo. Karšta, maišai slidūs, sunkūs, atsigerti nėra ko. Galiausiai už sunkų darbą kolūkio pirmininkas, važiuotas dviračiu su aptriušusiu kostiumu, atvežė kibirą kažkokio kompoto ir du butelius degtinės. Tik deja jos gerti niekas negalėjo, skystis turėjo stiprų karbido kvapą ir skonį.
O jau visomis kitomis dienomis skyrius įsijungė į ardymo darbus. Vilkėdami paprastas kariškas milines jie autogenu pjaustė, ardė iš Černobylio pargabentus sunkvežimius ir lengvuosius automobilius. Lauke dalis sandėliavo. Kokiu tikslu - niekas nepasakojo, vistiek paskui visa tai kartu su neardyta technika reikėjo palaidoti į šalimais iškastą karjerą.


Tačiau iš viso šito buvo ir kažkokios naudos. Išimti varikliai kas savaitę būdavo sunkvežimiu remontui vežami į Rygą. Iš ten parkeliaudavo atgal jau suremontuoti. Kadangi vairuotojas šauktinis buvo alytiškis, jis būtinai pravažiuodavo pro Alytų ir, atlikdamas kurjerio funkcijas, savo vyrams kaskart parveždavo po 10 l bakelį geros naminės degtinės. Rimantas ir pats iki šiol dabar masto, jog gyvas liko tik dėka šios degtinės, nes ją  ten kasdien gėrė per visą 2.5 mėn.buvimo laikotarpį.
Buvo praporščikas ar leitenantas, kuris rinkdavo milžiniškus baravykus ir veždavo žmonai į Rygos turgų, kuri sėkmingai ten juos pardavinėdavo.
Į vyrus ne kartą kreipėsi ir iš Baltarusijos atvykęs kažkokios įmonės direktorius su prašymu parduoti dalių Kamazui. Svarbiausia, kad pastarasis turėjo galimybę netrukdomai jas išsivežti iš uždaros teritorijos. Prašome. Pakrautas sunkvežimis variklių, greičių dėžių, tiltų būdavo parduodamas vos už 5-6 puslitrius degtinės. Kiekvienam po vieną ardžiusiam. Tai buvo pats didžiausias atlygis. Įdomumo dėlei, dalinyje toks butelis kainuodavo 56 rublius.
Jį prekyboje turėjo tik autobuso vairuotojas, slėptuvę po įlipimo laiptais 10-iai vnt.butelių pasidaręs lietuvis.


Kiekvienas kareivis turėjo atlikti ir Černobylio duoklę. Aprengti spec. apranga kariai laiptais ant stogo keturis kartus į 12 aukštą privalėjo užnešti po 25 kg sveriantį švino blyną. Veikė ir liftas, tačiau juo galėjo naudotis tik atvykę gerai apmokami etatiniai savanoriai iš Vidurinės Azijos šalių.
30 km atstumu nuo sprogusio reaktoriaus visi medžiai buvo nudeginti raudonai, dilgėlės augo iki kelių metrų aukščio. Vaizdas buvo neapsakomas.
Grįžtant į dalinį, kiekvienas turėjo nusiprausti duše ir pasitikrinti radiacijos foną patikros punkte. Jei radiacija neva vistiek viršija normą, dušas kartojamas kelis kartus. Taip pat atskirai buvo plaunami ir sunkvežimiai, tačiau ar buvo įmanoma kokiais nors skysčiais nuplauti ir panaikinti radiaciją? Vargiai.
Rimas sako, jog alkaniems jauniems vyrams be degtinės teko visko paragauti: vargo, nemigos, nepriteklių, net ir šalia augusių su lig nykščio dydžio mėlynių. Gerai, kad nieko neatsitiko. Visi grįžo į namus ir iš naujo pradėjo gyvenimą.
Netrukus pašnekovui gimęs vaikas ir vėliau 1990 metais, šeimą papildęs antrasis, užaugo  sveikais žmonėmis. Radiacijos padarinių jų sveikatoje nepastebėta.
Kaip visi pamena, tuo metu černobyliečiais buvo rūpinamąsi: įkurta draugija, jos nariai buvo siunčiami pastoviai patikrai pas gydytojus. Tačiau vos pasikeitus santvarkai, visa tai buvo užmiršta. Užklausti valdininkai pasiūlė šiems kreiptis pas tuos, kurie juos buvo deportavę. O ir draugija, be aktyvios veiklos, išsibarstė.
R. Piščikas nežino kaip susiklostė jo bendražygių likimai. Išsivažinėjo kas sau. Tačiau pastebi, kad sutikti Černobilyje tarnavusį kareivį ar darbininką, darosi vis sunkiau. Sunkūs padariniai padarė savo.
Rimantas iki šiol saugoja černobyliečio pažymėjimą ir karinį bilietą su įrašu, kad yra dalyvavęs tokioje pavojingoje misijoje ir “gavęs” 7.8 rentgeno.
Šiandien vairuoja sunkvežimius, dažniausiai Mercedes Benz markės, ir nors akyse - vis tie patys praeityje neišdildomi sunkūs patirti įspūdžiai, žiūrėti populiarų  amerikiečių serialą “Černobylis” nebuvo įdomu, filmą iškart išjungė. Tai ne tas, kas buvo regėta savo akimis.