Rūta Averkienė 


Legendinis Margionių klojimo teatras tęsia gražią tradiciją – čia jau vienuoliktus metus iš eilės žiūrovus džiugina kaimo teatrų šventė–konkursas „Citnaginė“ režisieriaus Juozo Gaidžio premijai laimėti. Šiemet ji išaugo į respublikinį renginį, kuriame vaidino šeši teatrai iš visos Lietuvos. Nauju stogu ir naujomis grindimis pasipuošęs ir margaspalviais vasaros žolynais iš tebežydinčių kaimo darželių ir pievų išdabintas Margionių klojimas vos talpino žiūrovus – vietinius margioniškius, kaime vasarojančius jų vaikus ir vaikaičius bei svečius, gausiai susirinkusius į tradicinę „Citnaginę“. 

Kasmet vis didesnio populiarumo įgaunanti kaimo teatrų šventė dar kartą liudija, jog ji turi vykti būtent čia, Margionyse. Kur tebegyvuoja Margionių klojimo teatras, prieš dvejus metus skambiai paminėjęs devyniasdešimtmetį. Kur tebeplevena prieš beveik trisdešimt metų į Amžinybę iškeliavusio Margionių „Strazdelio“ – kaimo šviesuolio, poeto ir „režisoriaus“ Juozo Gaidžio dvasia. Kur kiekviename kaimo name per tuos devyniasdešimt su trupučiu metų gyveno ir tebegyvena artistų. Juk margioniškiai, pirmąkart 1929 metais suvaidinę A.Vilkutaičio-Keturakio komedijoje ,,Amerika pirtyje“, kurią, vietinio jaunimo padedamas, pastatė Margionių pradžios mokyklos mokytojas Teofilis Sukackas, vaidina iki šiol. 

Šventę tautiška giesme pradėjo dainingosios Margionių folkloro ansamblio moterys, o kartu su jomis giedojo visi žiūrovai. Smagias melodijas iki vakaro trukusioje vakaronėje grojo linksmieji Margionių kaimo muzikantai: Juozas ir Jonas Pugačiauskai bei Vytautas Jezukevičius.

Charizmatiškieji Margionių klojimo teatro artistai dzūkiška tarme įtaigiai suvaidino Rimutės Avižinienės režisuotą Emilijos Liegutės spektaklį „Marceliukės klėtis“. Tądien visi artistai, kurie vaidino  Margionių klojimo scenoje, žiūrovams tarsi dovanojo po mažą teatro magijos stebuklą. 

Teatrų šventę papuošė Žilinų kultūros centro teatras „Vijūnė“, vaidinęs Jono Skinkio spektaklį „Moters kerštas“, režisuotą Dalios Šmigelskienės. Liudvinavo mėgėjų teatras „Žalias sodas“  vaidino Vitos Gvazdaitienės režisuotą spektaklį „Pažiūrėk į mane“ pagal Daivos Čepauskaitės pjesę „Pupos“.
Krekenavos kultūros centro mėgėjų teatras „Avilys“ vaidino  Ritos Venskūnienės spektaklį „Baltakojė“, režisuotą Mirandos Vaitkevičienės. Nevarėnų kultūros centro mėgėjų teatras „Žibintas“ vaidino Edmundo Untulio spektaklį  „Dobėlts išmėginėms“, režisuotą  Alvydos Kniurienės. Rūdiškių kultūros centro  „Bajorų“ teatras vaidino Vytauto Mikalausko režisuotą spektaklį „Trijų velnių valsas“ pagal Žemaitę.


Nugalėtoją, vertą režisieriaus Juozo Gaidžio premijos, rinko komisija: aktorius Tomas Kizelis, Varėnos kultūros centro renginių organizatorė, režisierė Janina Samulionienė ir Margionių bendruomenės pirmininkė Lina Vosylienė. Buvo vertinama režisūra, scenografija bei  artistų vaidyba.
Šių metų „Citnaginės“ laureatu tapo Liudvinavo mėgėjų teatras „Žalias sodas“.

  Nugalėtojams buvo įteiktas garbingas apdovanojimas –  500 eurų vertės Margionių kaimo režisieriaus Juozo Gaidžio premija. Jį atsiėmusi teatro vadovė  sakė, jog teatrui šis įvertinimas yra itin reikšmingas ir svarbus. Keramikos suvenyrais buvo apdovanoti kiekvieno teatro geriausia aktorė ir geriausias aktorius. Geriausia Margionių klojimo teatro aktore, labai įtikinamai įsikūnijusia į charakteringą Marceliukės vaidmenį, išrinkta margioniškė Vilija Šimkūnaitė. Laureatė prisipažino, jog vaidinti nebuvo sudėtinga. Geriausiu aktoriumi tapęs Jonas Gaidys sakė, kad aktorium būt nesunku, bet pasistengt reikia iš širdies. Šiame teatre jis vaidina daugybę metų.

Komisijos pirmininkas T. Kizelis džiaugėsi, jog ir komisija, ir žiūrovai po teatrų pasirodymų pilni gražiausių emocijų ir įspūdžių. „Ir nors premija atiteko vienam teatrui, manau, kad visi esat patys geriausi, nes jūs visi šiandien lipot į sceną, puikiai vaidinot – juk  tam reikia turėti drąsos, energijos ir vidinės šviesos. Ačiū renginio „sielai“ Rimutei Avižinienei, ačiū visiems dalyviams“.

Varėnos kultūros centro direktoriaus pavaduotoja Miglita Kašėtienė  dėkojo festivalio sumanytojai ir organizatorei Rimutei Avižinienei už puikiai suorganizuotą šventę, o teatrams – už dovanotas įsimintinas akimirkas. „Jūs nuskaidrinot dangų. Ačiū už gerą nuotaiką, visi spektakliai buvo puikūs!“. Ji teatrų vadovams įteikė Varėnos rajono savivaldybės mero Algio Kašėtos padėkas. 

Marcinkonių seniūnijos seniūnas Vilius Petraška, sveikindamas šventės dalyvius ir svečius, padėkojo Rimutei Avižinienei ir  Margionių kaimo bendruomenei už organizuotumą ir aktyvumą. 

Margionių bendruomenės pirmininkė Lina Vosylienė padėkojo organizatoriams ir dalyviams už nuostabią teatrų šventę, kuri – neįkainojama dovana margioniškiams ir visiems joje buvusiems. 

Marcinkonių kultūros centro direktorė, ilgametė Margionių klojimo teatro vadovė ir režisierė Rima Avižinienė pažymi, kad labai simboliška, jog ši kaimo teatrų šventė vyksta Margionyse. Juk jei ir Juozas Gaidys būtų gimęs ne 1908 metais, o dar anksčiau, neabejotinai pirmasis lietuviškas spektaklis būtų suvaidintas Margionyse. Ji džiaugiasi, kad nors iš Juozo Gaidžio spektakliuose vaidinusių jau nedaug yra belikusių gyvų, tačiau šiandieniniame teatre noriai vaidina jų vaikai ir vaikaičiai. Iš viso vaidinančių, dainuojančių ir muzikuojančių klojime teatre yra apie dvidešimt. „Pati pagrindinė šio festivalio idėja – paskatinti kaimo žmones vaidinti ir kurti vaidinimus, kaip tai darė Juozas Gaidys. Sumanymas gimė ir dėl to, kad norėjosi, jog kaimo teatre vaidinantys žmonės vaidintų ne tik savo kaime, pamatytų, kaip vaidina kito kaimo artistai, vieni iš kitų pasimokytų. Šiais metais pirmą kartą festivalį organizavom jau respublikinį. Džiaugiuosi, kad jis pavyko ir Margionyse turėjo progą suvaidins talentingi kolektyvai iš visos Lietuvos. Šiuo festivaliu siekiam paskatinti teatrus, kurie dirba kaimuose.  Festivalyje gali dalyvauti po vieną teatrą iš kiekvieno regiono, na, o mūsų rajono kolektyvai gali dalyvauti bent keli. Man labai smagu, kad ir Margionių klojimo teatras tarsi atgimė naujai. Teatre dabar vaidina buvusių artistų vaikai ir vaikaičiai. Nors jie čia negyvena, tik vasaroja, bet jau ankstyvą pavasarį pradeda domėtis, ar galės teatre vaidinti, ar bus naujas spektaklis. Negaliu atsidžiaugti, nes margioniškiai – ypatingi žmonės, su jais taip lengva bendrauti ir dirbti. Teatro tradicija numirs su paskutiniu Margionių artistu, bet to niekada neatsitiks, nes Margionys gyvuoja ir gyvuos“,– gyrė Margionių kaimo artistus režisierė. Ji pagyrimų negailėjo ir kitiems šventėje dalyvavusiems artistams.

Išties, žaliais Dzūkijos pušynais apsigaubęs Margionių kaimas unikalus ne tik gražia gamta, Vėlinių laužais, bet ir tuo, kad gali didžiuotis vienintelis Lietuvoje turįs klojimo teatrą, kuriame vaidina paprasti kaimo žmonės. Nėra kitame Lietuvos kaime žmogaus, kuris būtų poetas, dainininkas, artistas, režisierius ir dramaturgas kartu, koks buvo Juozas Gaidys. Nėra ir kito kaimo, kuris turėtų savo klojimo teatrą, gyvuojantį devyniasdešimt dvejus metus. Nėra Margionyse ir tokio namo ar šeimos, iš kurios kas nors nebūtų šiame teatre vaidinęs. 

Tądien Margionyse buvo ne tik vaidinama. Klojime kieme buvo eksponuojama fotomenininko Vytauto Daraškevičiaus fotografijų paroda apie vieną iškiliausių Marcinkonių kaimo asmenybių – šviesuolį, tautosakos pateikėją ir rinkėją, knygnešį, lietuvybės skleidėją ir dzūkų dainavimo tradicijos puoselėtoją Juozą Averką. Visi norintys su margioniške etnografe Onute Drobeliene galėjo leistis į ekskursiją po Margionių kaimą ir po „Bobos Daržą“. Buvo prisiminta kaimo ir teatro praeitis, simboliškai nusilenkta legendiniam kaimo režisieriui Juozui Gaidžiui, teatro įkūrėjams, puoselėtojams ir jame vaidinusiems paprastiems  kaimo žmonėms. Nes jie, kad ir jokių akademijų nebaigę, stebina savo duotybėmis. Kaip ir režisierius, mokslų nebaigęs, sako, kad ir tikro teatro nematęs, bet sugebėjęs nepaprastai režisuoti. Margioniškiai visada buvo tikri patriotai ir lietuvybės puoselėtojai. 1920 metais lenkams užgrobus Vilniaus kraštą, kaime gana greitai susikūrė Šv. Kazimiero draugija, kurios nariai platino lietuvišką spaudą. Pirmąjį teatro spektaklį ,,Ameriką pirtyje“, vietinio jaunimo padedamas, pastatė Margionių pradžios mokyklos mokytojas Teofilis Sukackas. Tačiau norint vaidinimą rodyti, reikėjo važiuoti į Gardiną ir gauti ,,paveleniją“ (leidimą). Daug suvaržymų Margionių kaimo žmonėms teko patirti lenkmečiu. Lenkai nupjaudavo lietuvių pastatytus kryžius. Margioniškiai, tautinių ambicijų vedini, išgirdę, kad gretimame Marcinkonių kaime lenkai kryžių prie bažnyčios nupjovė, patys padarė kryžių ir savo kaime pastatė. Margioniškių kryžius išliko, nes jį kaimo vyrai net ir naktimis saugojo. Kitas sunkus etapas Margionims – 1939 metai, kuomet, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, visi kaimo vyrai buvo paimti kariuomenėn. Ne visi grįžo iš karo, kai kurie atsidūrė Vokietijoje ar net Kanadoje. Kiti, pabėgę iš nelaisvės, grįžo į gimtuosius Margionis. Vienas iš jų buvo Juozas Gaidys. Nuo kaimo darbų atitrūkęs,  jis ne tik režisavo, bet ir pats parašė du vaidinimus – ,,Ašarų pakalnėje“ ir ,,Siratų ašaras“. Pirmasis buvo pastatytas 1941 metais birželio 20-ąją – kelios dienos iki karo. Savamokslis teatro režisierius, dramaturgas ir poetas kūrė apie Margionis – vaizduodamas savo kaimo žmones, jų papročius, gerąsias savybes ir ydas, o ant scenos kvietė vėlgi margioniškius, kurie vaidino daugiausia čia pat, kieno nors klojime. Jis su kaimo artistais pastatė devyniolika įvairių teatro vaidinimų. Šitie vaidinimai nebuvo vien tik pramoga, tai buvo ir tam tikras pasipriešinimas prieš tuometinės valdžios vykdomą politiką. Pasibaigus spektakliui Juozas Gaidys visada kreipdavosi į žiūrovus: „Brangus jaunime! Mylėk savo gimtąją Nemuno krašto žemę, mylėk liaudį, mylėk darbą, gamtos grožį, bet už vis labiausiai, mielas jaunime, mylėk savo brangiausiąjį turtą – savo motinas... Kad mūsų brangioji Tėvynė Lietuva didžiuotųsi jūsų kilniais ir ryžtingais darbais. Tada tik mes giedosime drąsiai ir išdidžiai: „Lietuva, Tėvyne mūsų...“. Kaimo „režisoriui“ J. Gaidžiui išėjus amžinybėn, teatro veikla buvo kiek apmirusi. 1993 metais Margionių kaime teatrui buvo pastatytas klojimas, teatrui vadovauti pradėjo ir vadovauja iki šiol Rimutė Avižinienė.

Klojimo teatre skambėjo gražiausios senovinės Margionių kaimo dainininkių atliekamos dainos. Jos giedojo Juozo Gaidžio giesmes, kurios skambėdavo prieš kiekvieną klojimo teatro spektaklį. Po vaidinimų dalyvių laukė  grybų sriuba ir kitos dzūkiškos vaišės bei smagi vakaronė.