Minint Musteikos tragedijos 75–ąsias metines, šalia kaimo pašventintas kryžius žuvusiems partizanams

Rūta Averkienė

Šimtamečiuose pušynuose skendintis etnografinis Musteikos
kaimelis paženklintas tragiškais istorijos įspaudais. Karo ir pokario baisumai neaplenkė
net ir šio pačiame Lietuvos pakraštyje visai šalia sienos su Baltarusija
esančio kaimo. Čia 1944 m. birželio 24 d. sovietinių partizanų
būrys, vadovaujamas Ivano Filinovo, nukankino ir nužudė keturiolika įvairaus
amžiaus kaimo vyrų, sudegino beveik pusę kaimo sodybų. Čia tebegyvenantys žmonės pagarbiai puoselėja savo kaimo istoriją, o tuo
pačiu senelių ir tėvų atminimą.  Prieš
septyniasdešimt penkerius metus Joninių dieną Musteikos kaime įvykusią
tragediją liudija kaimo gale Atgimimo
pradžioje pastatytas koplytstulpis su liūdinčiu Rūpintojėliu ir lentelėje
įrašytais žodžiais: „Broliai, Jėzaus Kristaus vardu maldauju Jus, kad visi
vienaip sutartumėte, kad būtumėte vienos dvasios ir vienos minties“. Musteikiškiai
čia susirenka pasimelsti už nekaltai nužudytus savo artimuosius, gimines,
kaimynus.

Šiemet
prisimintas ir kitas tragiškas įvykis, kuomet netoli kaimo 1947 metų vasarą nuo
sovietinių stribų kulkų žuvo Lietuvos partizanai Viktoras Petrūnas– Viktoras ir
Marcinkonių bataliono vadas Edvardas Juknaitis–Juozaitis. Jiems miške šalia
kaimo pastatytas kryžius.

Minint tragedijos metines, Kabelių
parapijos bažnyčioje kunigas Povilas Paukštė aukojo Šv. Mišias už nužudytus Musteikos vyrus, kaimo žmones bei
žuvusius partizanus, o musteikiškiai ant jų kapų uždegė žvakutes. Vėliau
visi, kam brangi Musteikos praeitis, rinkosi bendrai maldai prie naujojo
kryžiaus. Kunigas Povilas Paukštė jį pašventino, o musteikiškiai pasimeldė ir
sugiedojo giesmę. Jis pastatytas vietoj senojo supuvusio kryžiaus. Kryžių
padarė 2018 m. Darželių kaime vykusio kryždirbių plenero „Meistrai ir
pameistriai. Kryždirbystė Dzūkijoje“ dalyviai Artūras Janickas, Andrius
Kaziukonis ir Saulius Lapmickas, o pastatė kaimo vyrai. Jo atstatymą inicijavęs
musteikiškis Romas Norkūnas papasakojo, kad pirmasis kryžius šioje vietoje buvo
pastatytas sovietmečiu. Šalia kryžiaus užrašyti šviesaus atminimo musteikiškio
Prano Kilminavičiaus, kuris vežė nušautus partizanus, prisiminimai. „Kur palei
senų kelių stovi sugruvis kryžus, tai jį už ruskių pastatė. Tį pamušė ruskiai
partizanus, du nušovė, dar aš juos parvežau tuos partizanus, vienas sužaistas
pabėgo. Buvo tokis Ruseckas, jam liepė partizanai padaryt kružalį ir tį
pastatė… Ty buvo uogynas, jiej tan uogynan buvo pasgulį, uogavį, ir rusai ajo
nug garnizono ir juos užajo, vienų nušovė anta kalnėlio, kitų, kap bėgo, tai
raistan. Ruskiai nenugrovė kryžaus: nežinojo, kokiu dalyku pastacyta“.

Musteikiškė
Onutė Grigaitė padėkojo visiems prisidėjusiems  prie kryžiaus statybos ir pasidžiaugė, kad
kaimo žmonės geranoriški ir susitelkę – vieni tvorelę sukalė, kiti ąžuolų
vainiką nupynė, pasiuvo prijuostėlę, kuria pagal dzūkų papročius papuošė
naująjį kryžių.  

Vėliau
visi tylūs ir susikaupę susirinko prie koplytstulpio, čia sugiedojo himną.
„Tragedija apsprendė ir kaimo likimą, juk sušaudytųjų šeimos daug kentėjo. Šios
iškentėjusios kartos palikti žodžiai mums tarsi malda, turime į juos
įsiklausyti“, – sakė O. Grigaitė.

Buvusioje
Musteikos mokykloje jautriais prisiminimais, kuriuos pavadino įspaudais,  pasidalijo Musteikos kaimo dukra, dabar
Varėnoje gyvenanti mokytoja Jaunuta Julija Kavaliauskienė. Jos tėvelis Mikas
Ilkevičius buvo vienas iš nužudytų Musteikos kaimo vyrų. Ji su amžina gėla balse pasakojo, kad iki
šiol atsimena ir jaučia karsto, kuriame gulėjo jos nužudytas tėvelis, briauną,
kai ji, penkerių metų vaikas, sėdėjo vežimo gale ir lydėjo jį į amžiną kelionę.
Ji visiems susirinkusiems jautriai priminė septyniasdešimt penkerių metų
senumo kaimo įvykius. Tarsi pasuko laiko ratą atgal ir nupūtė užmaršties dulkes
nuo negyjančios žaizdos.

                      „Pirmas
įspaudas buvo mano tėvo laiškas, rašytas, kai gimiau… Antras įspaudas – tų
baisių 1944 metų birželio 24 diena, kai tėvai išvažiavo parvežti žolės, o grįžtant
juos sulaikė… Trečias įspaudas, kai keturiolika vežimų išsirikiavo su
grabais, su mama ėjau nuo sudegusių namų iki trijų kryžių. Buvau penkių metų
vaikas, pavargau, tada mane pasodino vežimo gale šalia karsto ir visą kelią iki
kapinių jaučiau karsto dangtį. Patikėkit, šitą karsto dangtį jaučiu iki šiol…
Prisimenu pagrindinius tėvo principus: „Aš niekam nieko blogo nepadariau…“.  Ačiū visiems, kurie padėjote išgyventi. Atmintis
yra gyva. Kai grįžtu į kaimą per Jonines, vėl viskas atgyja… Nežinau, iš kur mano mama turėjo tiek
stiprybės, kad pasisėmusi kibirą vandens, dar bėgo į namus ir iš pelenų
ištraukė drobės rietimą, juodą skarą. Jie iki šiol mano namuose – praeities
liudininkai… Šiandien  kaip testamentą
laikau šitą mano senelės austą ir mamos iš pelenų ištrauktą drobės rietimą ir
dovanoju jį Musteikos kaimui…“, – jautriai kalbėjo J. Kavaliauskienė.

                      Kryžiaus meistrui Sauliui Lampickui ir
mokytojai Julijai Kavaliauskienei išsakyta nuoširdžiausia padėka ir dovanų
įteikta po kepalą naminės duonos, keptos Astos Žūkaitės.

Buvo
paminėti visi, šventą Joninių dieną tragiškai ir amžinai palikę gimtąją
Musteikos kaimo žemę, savo namus ir artimus, brangius žmones. Senieji
musteikiškiai prisimena, kad tądien išaušo gražus Joninių rytas. Kiekvienas jį
pasitiko savaip: kas ruošėsi į mišką samanų, kas dalgį plakė Gudo šalin
pasipjauti šieno. Po buities darbų musteikiškiai rengėsi į bažnyčią. Prieš pat
vidurdienį kaimą užpuolė arklių kinkiniais atvažiavę ginkluoti vyrai. Dauguma
kalbėjo rusiškai, bet buvo girdėti ir lietuviška šnekta. Kotovskio būrio
raudonieji partizanai kaimo žmones iš trobų suvarė į kaimo vidurį prie Trijų
kryžių ir suguldė. Tada iš minios rinko vyrus ir varė į Prano Tamulevičiaus
namus. Devynis vyrus, išpjaustę kelnių sagas, surišę rankas, tyčiodamiesi varė
per kaimą į kaimo pakraštį, kaip kaimo žmonės vadina, „ant Bogno“  ir sušaudė. 69 m. Averką Martyną, 19 m.
Vytautą Gaidį, 21 m. kurčnebylį Joną Grigą, 26 m. mokytoją Karolį Ilkaitį,  43 m. Petrą Svirską, 65 m. Joną Tamulevičių
ir du jo sūnus: 26 m. Domą ir 14 m. Petrą, 75 m. Šimą Tamulevičių. Sužeistas 40
m. Vladas Tiškevičius sudegė savo pirkioje. Egzekucija tęsėsi visą dieną. Už
kaimo stovintys sargybiniai sulaikė į kaimą grįžtančius vyrus, uždarė Petro
Volungevičiaus vienkiemyje, išlaikė visą dieną, o vakare suklupdė ir sušaudė
tris vyrus: 57 m. Miką Gaidį, 35 m. Miką Ilkevičių, 26 m. Petrą Gaidį. Kaimo
žmonės po keleto tragedijos dienų miške rado nukankintą Martyno Averkos sūnų 41
m. Averką Kostą. Tuščias kaimo sodybas baudėjai apiplėšė: rinko drabužius,
drobes, veltinius, maistą, viską krovėsi į vežimus, išsivarė gyvulius. Pabaigę
plėšti, padegė Petro Svirsko, Miko Ilkevičiaus, Edvardo Sakavičiaus, Juozo
Grikevičius, Jono Gaidžio sodybas. Nuo jų užsidegė ir kitos.

Seniausias
musteikiškis, devyniasdešimetis Zaliauskas sakė, kad seniausi kaimo žmonės ir
dabar prisimena, koks siaubas ir nežinomybė tragedijos dieną ir po jos tvyrojo
kaime. Žuvusiųjų nebuvo net kur
pašarvoti, nes namai buvo pelenais pavirtę, tad šarvojo išlikusiose pirkiose po
keletą. Kaip šiandien jie atsimena ilgą ir graudžią keturiolikos vežimų su
karstais procesiją, kuri iš Musteikos kaimo lėtai, per rugių laukus, per vasarojų
su garsiausiomis kitus kaimus pasiekusiomis našlių ir našlaičių raudomis
važiavo į Kabelių bažnyčią ir kapines.

Nei prieš septyniasdešimt penkerius metus, nei dabar
jie nesupranta ir nežino, už ką ir kodėl buvo nužudyti nekalti nuošalaus kaimo
vyrai, sudegintos sodybos. Šiam klausimui atsakymo nėra. Musteikiškiai
apgailestauja, kad sovietiniais laikais ši tragedija buvo nutylima. Net patys
aukų artimieji bijojo apie tai pasakoti, kad nesulauktų keršto. Per tą laiką,
deja, į Amžinybę iškeliavo dauguma tų dienų įvykių liudininkų. Kaimo žmonės
sako, kad tie nužudyti vyrai – jų seneliai, tėvai, broliai, kaimynai – visada
gyvi atmintyje, jie nematomi sugrįžta drauge pabūti į tą vietą, kur buvo
nekaltai nužudyti…

Gera matyti, kad iki šiol musteikiškių atmintis ir
pagarba žuvusiems neišblėso, kad ir jaunoji kaimo karta bei naujai
besikuriantys gyventojai pagarbiai laikosi kaimo tradicijų. Kad minėjimo dieną
visi susirinko pasimelsti ir atminti. Kad galėjo ragauti kaimo moterų iškeptos
naminės duonos, sūrio, medaus, giros, dalintis gerumu. Ir kalbėti apie kaimo
praeitį, kuri visiems yra vienodai skaudi.