Partizanas Albinas Ivanauskas-Perlas sugrįžta į gimtinę

Lygiai taip, kaip išpranašauta partizano Broniaus Krivickoeilėraštyje, į gimtinę sugrįžta partizanas nuo Simno, Skovagalių kaimo, Albinas Ivanauskas-Perlas, Topolis. Sugrįžta nusikratęs „suplėkusios šimtmečių dangos“, nes 62 metus buvo priešų paslėptas, užkastas taip, kad niekas niekada jo nerastų,pasmerktas myriop kaip „banditas“, „plėšikas“, nežmogus.Tačiau grįžtagarbingai: šiemet paskelbtais Lietuvos nepriklausomybės kovų atminimo metais, per savo 92-ąjį gimtadienį, nors istorijoje visada liks jaunas, 30-etis – tokio amžiaus buvo sušaudytas už tai, kad nepakluso nuožmių atėjūnų valiai.

18 metų buvo ta amžiaus riba, nuo kurios partizanai priimdavo jaunuolius į savo gretas, o atėjūnai versdavo stoti į okupacinę kariuomenę ir atsukti ginklus prieš laisvos valios žmones. Iš esmės jaunuoliui, nenorinčiam tarnauti priešo kariuomenėje, tuo metu tebuvo vienas garbingas pasirinkimas – partizano dalia. Šiuo keliu ir pasuko Albinas Ivanauskas, partizanu tapęs per savo 18-ąjį gimtadienį, 1945 m. gegužės 14 dieną,kaikartu su dar keliais savo bendraamžiais draugais įstojo įKalniškės apylinkėse veikusįgausų, daugiau kaip100partizanų būrį, vadovaujamąLietuvos ulonų puskarininkio Jono Neifaltos-Lakūno.

O jau trečią savo partizanavimo dieną A. Ivanauskas pateko į vieną didžiausių Lietuvos partizanų istorijoje mūšių su okupacine sovietų kariuomene – žinia apie legendinį Kalniškės mūšį nuskambėjo per visą Lietuvą, buvo sukurta net daina. Kalniškės mūšį jo dalyvis Juozas Busila prisimena taip: „Reguliari rusų kariuomenė nepertraukiamai traukė glaudžiu žiedu supdama Kalniškės mišką. Partizanai miške buvo labai plačiai pasklidę. Sužinoję, kad yra supami priešo, visi susirinko prie pagrindinio atramos punkto – kalno. Vadas Jonas Neifalta-Lakūnas partizanus suskirstė į keturis būrius. Mūšis vyko visą dieną. Pirmasis būrys užėmė tolimesnes pozicijas, kiti – arčiau kalno. Vykstant mūšiui partizanai susirinko kalno viršūnėje ir traukėsi Sūsninkų link.“

NKVD pulko vadas mjr. A. Jacenka savo raporte rašė: „Gauja, be kulkosvaidžių ir šautuvų, intensyviai gynėsi granatomis, kurias nuo stačių aukštų šlaitų numesdavo 60–70 metrų. Matydamas, kad dėl tokio priešininko gynimosi atakuojantys daliniai turės didelių nuostolių, įsakiau trims sunkiesiems kulkosvaidžiams, išdėstytiems įvairiose aukštumos pusėse, sunaikinti pagrindinius priešo ugnies taškus – rankinius ir sunkiuosius kulkosvaidžius, nes jie ypač trukdė daliniams judėti, ugnimi šukuoti medžių viršūnes, kuriose buvo įtaisytos „gegutės“. Tuo tikslu, siekdamas palaužti besipriešinančiųjų moralinę dvasią, įsakiau iš visų turimų ginklų atidengti į aukštumą ugnį salvėmis. Po tokios intensyvios ugnies, kuri truko vieną valandą, priešininko pasipriešinimas pastebimai susilpnėjo.“

Partizanai kovėsi būdami gerose gynybinėse pozicijose – ant aukštos, stačiais šlaitais Meškakalnio kalvos, tačiau iš apsupimo prasiveržti pavyko tik sutemus. Žuvusiųjų skaičius pagal pateikiamus abiejų kovojusių pusių duomenis labai skiriasi, tačiau manytina, kad žuvo apie 45 partizanus ir keliskartus daugiau okupantų (partizanų šaltiniuose minima net 400 užmuštų priešų). Mūšio metu žuvo ir narsiai kulkosvaidžiu besigynusi vado žmona Albina Neifaltienė-Pušelė, o pačiam vadui pavyko prasiveržti su beveik puse savo būrio.

Tarp laimingai prasiveržusių buvo ir Albinas Ivanauskas. Tiesa, po 12-os metų suimtas ir tardomas A. Ivanauskas aiškino, kad mūšio pradžioje metė ginklą ir pasislėpė eglėje, tačiau sprendžiant iš visos tolesnės jo veiklos,darytina prielaida, kad šis pasakojimas tebuvo kalinio gudravimas siekiantsumažinanti savo „kaltę“.

Po mūšio išblaškyti partizanai slapstėsi gana stichiškai, tad jaunasis partizanas Albinas Ivanauskas sugrįžo namo. Tikėdamasis, kad niekas nesužinos apie šį ypatingą, bet labai trumpą partizanavimo laikotarpį (miške prabuvo tik tris paras), toliau gyveno legaliai su tėvais, bet kaip partizanas nesilegalizavo (nepasidavė) – tąmomentąsavo tardymo protokoluose ypač akcentavosovietų saugumiečiai. Iš išorės gyvendamas paprasto kaimiečio gyvenimą A. Ivanauskas nepasitraukė iš partizaninio kelio. Pasak A. Ivanausko žmonos Valerijos Krivickaitės-Ivanauskienės, jos vyras turėjo partizaninį slapyvardį „Topolis“ (vėliau – „Perlas“) ir nuolat palaikė ryšius su miške esančiais partizanais: „Dažniausiai dieną jis būdavo namuose, o vakarais eidavo pas partizanus, nes Kalniškės miškas buvo už kelių kilometrų. Namuose nuolat laikė ginklą. Albinas buvo uždaro būdo, apie savo žygius niekam nepasakojo, tas padėjo ilgai išvengti arešto“. 

1949 m. partizanų ryšininkas Ignas Vigelskas perdavė A. Ivanauskui vietos partizanų būrio prašymą įvykdyti partizanų paskelbtą mirties nuosprendį Skovagalių kaimo stribų paramos grupės vadui, „Artojo“ kolūkio pirmininkui A. M. Nuo šio kolaboranto ir jo vadovaujamos ginkluotos gaujos žiaurumų kentėjo visi, nepaklūstantys nurodymams atiduoti savo žemę, gyvulius ir kitą turtą kolchozo nuosavybėn ir tapti lojaliais okupacinei valdžiai. Nuo šių smurtautojų ne kartą kentėjo ir A. Ivanauskas bei jo tėvai: grasindamas pistoletu pirmininkas liepdavo Albinui suarti nestojančių į kolūkį žmonių laukus (tokiu būdu užgrobiant jų žemes), ganyti iš tremtinių nusavintus (atimtus) gyvulius, o šiam nesutikus skundė jį Simno stribams, gąsdindamas šaudė Ivanauskų namuose; kartą naktį iš lauko per langus net apšaudė Ivanauskų namo vidų. 1949 m. lapkritį A. Ivanauskas įvykdė partizanų nuosprendį: kaimą terorizavęs kolūkio pirmininkas ir stribų pagalbininkas nušautas kolūkio valdybos susirinkimo metu; besitraukiantį A. Ivanauską pro langą apšaudė susirinkime dalyvavę valdybos nariai.

1951–1952 m. Albinas Ivanauskas, dabar jau slapyvardžiu Perlas, aktyviai veikė Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Mindaugo tėvonijos būryje, vadovaujamamežmonos brolio Juozo Krivicko-Viesulo: aprūpindavo būrįginklais ir šaudmenimis, maistu, palaikė ryšį su kitų partizanų būriais. Viesulo būrys buvo sunaikintas 1952 m. per Jonines – išdavė vienas iš būrio narių, partizanu apsimetęs sovietų agentas – smogikas Jonas Juškauskas (nepriklausomoje Lietuvoje 2008 m. jis kartu su bendrininku buvo nuteistas už penkių partizanų ir dviejų jų rėmėjų žūtis).

Po kelerių metųJ. Juškauskas išdavė ir Albiną Ivanauską – 1957 m. pradžioje A. Ivanauskas buvo suimtas ir nuvežtas į Vilniaus KGB kalėjimą. Tardytas 21 kartą, net po du kartus per dieną; kai kurie tardymai truko po 8 val. ir ilgiau. Pradžioje A. Ivanauskas viską neigė, vėliau prispirtas akivaizdžių įrodymų dėl kai kurių faktų prisipažino, tačiau net ir ypatingai fiziškai bei psichologiškai nualintas, nemažai duomenų, galinčių pakenkti kitiems, nutylėjo.

Okupantų nuosprendis buvo negailestingas – 1957 m. rugsėjo 27 d. trisdešimtmetis Albinas Ivanauskas buvo sušaudytas Vilniaus KGB kalėjime. Našlaičiais liko jo trejų metų dukrelė ir pusės metų sūnelis. Daugiau kaip po trijų dešimtmečių įgyvendinus partizanų siekį – Lietuvai išsikovojus nepriklausomybę – Aukščiausiasis Teismas reabilitavo Albiną Ivanauską, pažymėdamas, kad jis yra nekaltas Lietuvos Respublikai, o 2002 m. jam buvo suteiktas kario-savanorio statusas. Tačiau per trejus nepriklausomybės dešimtmečius sovietinių okupantų kruopščiai paslėpto A. Ivanausko kūno vis nepavykdavo rasti: kagėbistai taip bijojo, kad partizanai nebūtų krikščioniškai perlaidojami, kad jų laidotuvės ir kapai nevirstų dvasinio pasipriešinimo židiniais, jog jų užkasimo vietas pavertė nepaprasta  paslaptimi, neužrašyta net slapčiausiuose jų dokumentuose.

Tačiau po dešimtmečius trukusių Genocido ir rezistencijos tyrimo centro pastangų pasitvirtino Šventojo Rašto tiesa, kad „nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma“.Pernai Vilniuje, Našlaičių kapinėse, tarp daugybės bevardžių kapų, netoli Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio gynybos pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago užkasimo vietos, buvo rasti ir Albino Ivanausko-Perlo palaikai.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

Albinas Ivanauskas-Topolis, Perlas, 1957 m. Nuotr. iš Lietuvos ypatingojo archyvo

Gegužės
18 d.  Simno kapinėse, Alytaus rajone,
bus laidojami partizano, kario savanorio Albino 
Ivanausko, surasto kasinėjant Našlaičių kapines Antakalnio kapinių teritorijoje
Vilniuje, palaikai.

Atsisveikinti
su velionio palaikais bus galima Simno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų
bažnyčios šarvojimo salėje (Kreivoji g. 3, Simnas) gegužės 17 d. nuo 9 iki 20.00 val., gegužės 18 d. nuo 9.00 iki 10.20 val.

Gegužės 18
d.10.30 val. bus aukojamos Šv. Mišios Simno  Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų
bažnyčioje. Partizano, kario savanorio Albino Ivanausko-Perlo laidotuvių
ceremonija Simno
kapinėse prasidės 11.30 val.

Pagal Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo
centro informaciją partizanas Albinas Ivanauskas-Perlas gimė Simno seniūnijos Skovagalių kaime. Jo palaikai surasti 2018 m.,praėjus 62 metams po sušaudymo,Našlaičių kapinėse Antakalnio kapinių
teritorijoje Vilniuje,netoli Lietuvos Laisvės
Kovos Sąjūdžio gynybos pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago užkasimo vietos.

Albinas
Ivanauskas-Perlas, būdamas 18 metų, įstojo į Kalniškės apylinkėse veikusį gausų partizanų būrį, vadovaujamą Lietuvos
ulonų puskarininkio Jono Neifaltos-Lakūno, dalyvavo viename didžiausių Lietuvos
partizanų istorijoje Kalniškės mūšių, 1951–1952 m. aktyviai veikė Dainavos
apygardos Šarūno rinktinės Mindaugo tėvonijos būryje. 1957 m. A. Ivanauskas
buvo išduotas, suimtas ir nuvežtas į Vilniaus KGB kalėjimą. 1957 m. rugsėjo 27
d. trisdešimtmetis Albinas Ivanauskas buvo sušaudytas Vilniaus KGB kalėjime.
Lietuvai išsikovojus nepriklausomybę – Aukščiausiasis Teismas reabilitavo
Albiną Ivanauską, pažymėdamas, kad jis yra nekaltas Lietuvos Respublikai, o
2002 m. jam buvo suteiktas kario-savanorio statusas.

Parengė Alytaus rajono savivaldybė