Paversekio kaimo jubiliatė Juzefa: „Šimto metų sulaukiau sunkiai dirbdama ir melsdamasi“

Rūta Averkienė

Mažučiame
Paversekio kaimelyje, išpuoselėtoje ir jaukioje sodyboje gyvenanti Juzefa
Cyronok švenčia gražią sukaktį – šimto metų jubiliejų. Paklausta, kokį
ilgaamžiškumo receptą žino, šimtametė senolė šypsodamasi sako: „Visą gyvenimą
sunkiai dirbau ir daug meldžiausi, užtat ir sulaukiau šimto metų“. Jos šviesus protas ir
nebloga atmintis maloniai stebina ir šeimos narius, ir  kaimo gyventojus. Sunku
patikėti, bet tvarkingoje sodyboje gerbiama Juzefa iki šiol šeimininkauja viena.
Pati susitvarko namus, iki šių metų dar pati sodino ir prižiūrėjo daržus, šalia
namo puoselėjo savo gėlynėlius. Užklydusį svečią labiausiai žavi jos
svetingumas ir giedra šypsena veide. O pabendravus kiek ilgėliau, galima
suprasti, kad dar viena ilgaamžiškumo paslaptis – optimistinis požiūris į
gyvenimą. Nors  jis Juzefos tikrai
nelepino – tai paliudijo jos ir dukters Stasės, sūnų Kazimiero ir Benedikto
jautrūs, net šiurpūs  pasakojimai apie
šeimos gyvenimo išbandymus ir sunkumus pokario metu.

Pačią
seniausią giminės atstovę gražiai pagerbė artimieji, su jubiliejumi ją
pasveikino Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta, Socialinės paramos
skyriaus vedėja Dalia Stankevičiūtė, Matuizų seniūnijos seniūnas Mindaugas
Matuiza. Meras Algis Kašėta, dovanodamas jubiliatei margaspalvių gėlių
krepšelį, linkėjo jai sveikatos, geros nuotaikos ir gražių
gyvenimo akimirkų.

Svetinga
jubiliatė sakė mėgstanti bendrauti ir kiekvienas svečias jos namuose yra
laukiamas. Močiutė pasakoja savo ir savo šeimos gyvenimo bei gimtojo kaimo
istoriją, pasakojimus pailiustruodama iš amžių glūdumos atėjusiais
prisiminimais.

Ji su vyru Julijonu
užaugino penkis sūnus ir vieną dukrą, sunkiai dirbo kolūkyje
laukininkystės darbininke. Močiutė Juzefa sako, kad darbo visą gyvenimą
nebijojusi. Anksčiau labai mėgo nerti, verpti,
dainuoti įvairias liaudies dainas, buvo puiki šeimininkė, šeimininkaudavo ir
vestuvėse, ir laidotuvėse. Žinoma, kaip ir
kiekviena darbšti dzūkė, grybavo, uogavo. O dabar  mėgsta žiūrėti televizijos
žinias, stebi ir domisi šalies politiniais įvykiais, laisvu laiku
meldžiasi. 

Jubiliatė
džiaugiasi didele šeima – ją rūpestingai lanko dukra Stasė, sūnūs Kazimieras ir
Benediktas, ji turi septynis vaikaičius, devynis
provaikaičius ir vieną proprovaikaitį. Smagu, kad visi gyvena Lietuvoje, nė
vienas neemigravo, tad ir aplanko neretai. Sūnūs Česlovas, Antanas, Vytautas jau, deja,
mirę. Vyrą amžinatvėn išlydėjo prieš trisdešimt metų.

Senolė,
padedama dukros Stasės, pasakoja apie savo gyvenimą, kuris buvo sunkus ir tarsi
kino filmas, pilnas neįtikėtinų momentų. Gimusi gretimame Butvydonių kaime,
daugiavaikėje šeimoje. Tėvai davė Juzefos vardą, nors viena iš dviejų prieš tai
mirusių sesučių taip pat buvo Juzefa. Su savo būsimu vyru susipažino dar būdama
nepilnametė, o jis jau dvidešimt dviejų metų buvo našlys. Kai pakvietė Juzefą
ištekėti, jai tebuvo šešiolika metų. Būsimas jaunikis nuvažiavo į Valkininkų bažnyčią pas
kunigą paklausti, ar šis duos šliūbą. Kunigas pasitikslino gimimų registrų
knygoje ir vesti leido, o pasirodo, kad pasižiūrėjo Juzefos mirusios sesutės
gimimo datą. Kai vestuvių dieną bažnyčioje pamatė visai dar vaikiškai
atrodančią nuotaką, liepė pasiaiškinti. Bet vėliau pats teisinosi, kad suklydo.
Pirmąjį sūnų Juzefa pagimdė dar neturėdama aštuoniolikos.

Gumulėlis
gerklėj užstringa pasakojant skaudžius prisiminimus iš pokario metų, kai suėmė
vyrą ir nuteisė dvidešimt penkiems metams kalėti Sibiro lageryje.  Kai ištrėmus
vyrą, ir ji su mažais vaikais  vos
išvengė tremties, teko slapstytis pas gimines, kaimynus. Visa tai  gerbiama Juzefa su
liūdesiu atsimena iki šiol. „Tėvelis kai gavo žemės, labai džiaugėsi,
kad galės daug sėti, sodinti ir šeimą išmaitint. Bet buvo reikalavimas įstot į
kolūkį, o tėvelis nenorėjo. Jis  buvo labai
ramus ir geras žmogus, tačiau atsirado skundikų ir tėvą suėmė. Tada ir mus –
mamą su mažais vaikais – nusprendė išvežt. Kai pirmą kartą atvažiavo išvežt,
tai mama buvo išvažiavus į Lukiškes tėvelio lankyt. Antrą kartą jos laukė
Matuizų geležinkelio stoty, nes žinojo, kad traukiniu grįš iš Vilniaus. Bet
geri žmonės, kurie apie tai žinojo, patarė išlipt anksčiau, Valkininkų
stotelėje. Trečią kartą atvažiavo anksti ryte, tai aš nelaukiau, kol išlauš
duris, mamą užrakinau į spintą, o raktus paslėpiau, kur brolis Kazys gulėjo.
Jie klausė: „Kaip nėra mamos?“ Kai jie išėjo, aš išleidau mamą iš spintos ir ji
pabėgo pro langą. Bet jie apsigalvojo ir vėl grįžo, paprašė atidaryti spintą.
Kai neatidariau, paėmė kirvį, išlaužė duris, bet mamos spintoj jau nebuvo…
Mus 1951  m.  sausio 24 d. norėjo vežt. Buvo šalta, daug
sniego, mama iš vakaro buvo paruošus blynus kept, tai jie gal suprato, kad
mamos namie būta… Brolį Česlovą, dvylikos metų vaiką, šaltoj upėj maudė ir
klausė, kur mama… Jis nepasakė. Po kurio laiko brolis pabėgo į Lenkiją, ten
gyveno visą gyvenimą… Tėvas kalėjo Krasnojarsko krašte iki Stalino mirties. Kai
grįžo, buvo visas pražilęs, paskui nupliko. Grįžęs įsidarbino Vilniuje, gyveno
bendrabutyje, o kiekvieną savaitgalį parvažiuodavo pas šeimą į Paversekius. Tėvelis
labai mumis rūpinosi, neprisimenu jo neblaivaus...“,
– su grauduliu balse pasakoja dukra Stasė, o mama Juzefa pritariamai linksi
galva: „Buvo labai labai sunku viską iškęst“. Kaip jos sako, pasaulio gale,
atokiau nuo didesnių kaimų gyveno, bet negandos vistiek neaplenkė jų gyvenimų.

„Kokia
mūsų mama? Visą gyvenimą labai daug dirbo. Buvo reikli sau ir kitiems, mus taip
pat to reiklumo ir darbo nebijot išmokė. Mes stengėmės elgtis taip, kaip jai
įtiktume. Ji kaip viršininkas koks. Kai ruošėme jai jubiliejaus šventę,
ginčijosi, kad ji pati gali suruošti visiems vaišes“, – šypsosi vaikai.

                      Kad bėdos aplenktų Juzefos
šeimą, ji visada daug meldėsi. Jaukiame kambarėlyje pagarbiojoje vietoje
įrengtas jos altorėlis su Šv. Marijos statulėle, prie kurio senolė daug laiko
praleidžia su malda lūpose ir širdyje. „O kaip nesimelst? Marija mus išgelbėjo
nuo tremties, o vyras, kad ir ilgai ir sunkiai Sibire kalėjo, bet grįžo į namus
gyvas…“.

Pragyvenusi
ištisą epochą, okupacijas, bėdas, užauginusi gražią šeimą, Juzefa Cyronok yra
maloni, šiltai bendraujanti moteris, kuri randa bendrą kalbą ir su mažu, ir su
dideliu. Kiekvienas, pažvelgęs į šią skaistaus veido ir nuolat
besišypsančių akių moterį, pasakys, jog jos gyvenimo kalendorius neabejotinai
meluoja.