Petronėlė ir Jonas Juoniai atšventė savo deimantines vestuves: reikia pasibarti ir vėl gražiai gyventi!

 Petronėlė ir Jonas Juoniai atšventė savo deimantines vestuves: reikia pasibarti ir vėl gražiai gyventi!

Danielius Jakubavičius

Malonu matyti ilgus metus santuokoje kartu pragyvenusius žmones, ypač tuos, kurių buvimas šalia atrodo yra normalus kasdieninis reiškinys, kaip akivaizdus pavyzdys, net kartais nematomai ir betarpiškai mums rodantis tinkamą gyvenimo kryptį.

Daugiškiai Petronėlė ir Jonas Juoniai rugsėjo 8 dieną šventė garbingą savo Deimantinės santuokos jubiliejų, dalyvaujant artimiausiems šeimos nariams, pagerbė kartu nugyventų 60-ies metų sukaktį.

Apie tai sužinojęs, iškart pagalvojau: nemažai žmonių tokio amžiaus dažnokai net ir nesulaukia, o štai jiedu kaip ilgai kartu! Kadangi šiuos du žmones seniai pažinojau, nebuvo sunku su jais atviriau pasikalbėti, taip kaip yra; tiesiai šviesiai. Tik kaip ir visi ramiai nugyvenę žmonės, pašnekovai pirmiausiai prasitarė: „gal labai afišuotis nereiktų“, juk čia nieko tokio įdomaus.

Jei kalbėtis buvo paprasta ir nesunku, tai tuoj pat parašyti ir paskelbti, paprasčiausiai neužteko susikaupimo ir išsireiškimų. Argi įmanoma jų gyvenimą perteikti keliais žodžiais? Ir kokiais?

Petronėlė su Jonu gimė ir užaugo ne Dauguose, vienas Šilavoto kaime (Prienų r.), kita Eičiūnų apylinkėje, o susipažino čia. Tuo metu Jonas Dauguose  jau dirbo, o Petronėlės sesuo čia buvo neakivaizdinės mokyklos direktore. Ir kaip visiems jauniems, pirmas pažinties taškas – šokiai.

Kadangi abu jaunuoliai turėjo daug bendrų gyvenimo pažiūrų bei žingeidūs mokslui, jiems nereikėjo ilgos draugystės ir didelio turto: netrukus susituokė ir palengva kūrė savo gyvenimą, kaip norėjo ir kaip išgalėjo. Bet svarbiausia, abu sugebėjo baigti mokslus neakivaizdiniu būdu, dirbti ir dar auginti 3 vaikus!

Petronėlė 33 metus Daugų ligoninėje išdirbo medicinos seserimi, o Jonas keturis dešimtmečius – biologijos mokytoju Daugų vidurinėje mokykloje. Visada juos jungė bendri siekiai ir svajonės: iš pat pradžių namo statybos, vėliau vaikų gerovė, anūkų ateitis, dabar jau ir proanūkių. Visada taip.

Visgi Jonas sako, kad ir kokia būdavo namų ruoša, jis visada surasdavo laiko knygoms ir sportui, ypač poledinei žūklei, kas gerai „prašviesindavo“ galvą ir vėl smagiai galėdavo sugrįžti į kasdienines vėžes, kur ne visada būdavo geri ir norintys mokytis mokiniai.. bei toji pati įnoringa žmona. Taip, taip, atsakys Jonas: „Tegu nors niekas nesako, kad nugyveno kartu daug metų ir viskas buvo be galo gražu, be barnių!”. 

 Visko ir jiems buvo, tame tarpe ir begalė nesutarimų, didesnių kivirčų, tačiau vistiek jie sugebėjo susitaikyti, rasti kompromisų ir neiti lengviausiu skyrybų keliu. 60 metų kartu nugyvenusių žmonių to atsakymas vienareikšmiškas: juos siejo tarpusavio pagarba ir išlaikyta abipusė meilė. Taip pat tvirta meilė šeimai ir tėvynei. O pasibarti reikia, kaip kitaip! Juk tik ginče pamatysi ko vertas artimas žmogus, kokia jo tolerancija ir išprusimas spręsti iškilusias problemas!

O šiandien prie Petronėlės su Jonu svajonių gyventi ramiai ir be negandų, prisidėjo tik vienas noras, kad jų neužpultų „britkios“ ligos ir, kad savo buitį sugebėtų apsitvarkyti patys. Visa kita kaip nors…

Linkime Jums, Petronėle ir Jonai, dar ilgų ir gražių metų! Kartu!


Naujienos iš interneto

Rašyti komentarą

Daugiau straipsnių